Vieną šaltą vakarą Aubaro taverne šurmuliuota būta.

One cold evening, there was a lively atmosphere in Aubar's tavern.

Viduje žmonės šildėsi prieš ugnį, o jų balsai liejosi kaip miško upė.

Inside, people were warming themselves by the fire, and their voices flowed like a forest stream.

Tarp jų sėdėjo ir Gytis, jaunas vyras su akimis kaip rudeninis dangus.

Among them sat Gytis, a young man with eyes as deep as the autumn sky.

Tos pačios vakaro valandos metu į taverną įžengė ir Rūta.

At the same hour, Rūta entered the tavern.

Ji buvo vietinių gėrio puoselėtoja, visada su šypsena, tarsi pavasariui pranešanti žydėjimo pradžią.

She was a local do-gooder, always smiling, as if heralding the beginning of spring.

Ji atsisėdo priešais Gytį, nes jų draugystė buvo tokia pati šilta kaip ir korėta tavernos sriuba.

She sat across from Gytis, as their friendship was as warm as the steam rising from the tavern's soup.

Bet šį vakarą žvaigždės buvo ne iš Gytio pusės.

But that evening, the stars were not on Gytis's side.

Bandant atsistoti, kad padėtų Rūtai nusiimti striukę, jis per klaidą sugriovė ant stalo esantį patiekalą.

When he tried to stand up to help Rūta take off her coat, he accidentally knocked over a dish on the table.

Sultinys su daržovėmis išsipylė apsėmus su laukiniu šurmuliu.

The vegetable soup spilled out with wild commotion.

Sopa nusileido ant Gytio kelnių ir batų, daržovės trykštelėjo kaip fejerverkai.

The soup landed on Gytis's pants and shoes, the vegetables splattering like fireworks.

Aubaras tai priėmė su juoku ir šypsenomis.

Aubaras took it in good humor, and the tavern filled with laughter and smiles.

Tavernoje dabar galėjai išgirsti šūksnius: "Naujas madų klyksmas – sriubos kelnes!"

You could hear shouts in the tavern: "The latest fashion trend - soup pants!"

Rūta nesupyko.

Rūta wasn't upset.

Ji tik nusijuokė ir pasakė: "Na Gytie, atrodo, tau labiau skanu ne burna, o kelnėmis!"

She just laughed and said, "Well, Gytis, it seems you enjoy the soup more with your pants than your mouth!"

Gytis, nors pražilęs nuo nevilties, sugebėjo susiimti.

Although feeling dejected, Gytis managed to compose himself.

Jis priėjo prie barežio ir prašė kibirą vandens su muilu.

He went to the bar and asked for a bucket of water and soap.

Žmonės stebėjo, kaip Gytis valo savo drabužius ir skubiai sėda atgal prie stalo.

People watched as Gytis cleaned his clothes and quickly returned to the table.

Naktis ėjo į pabaigą, o juokas taip ir neapslūgo.

As the night drew to a close, the laughter didn't subside.

Gytis tapo tautosjuokdarys.

Gytis became the subject of jokes.

Bet kaip tikra draugystė byloja, Rūta su Gytimi žiūrėjo vienas į kitą ir juokėsi kartu, nepamiršdami keliami puodeliai alaus už tai, ką vakaras jiem atnešė – prisiminimą, kuris amžinai liks Aubaro tavernos sienose.

But as true friendship would have it, Rūta and Gytis looked at each other and laughed together, not forgetting the raised glasses of beer in honor of what the evening brought them - a memory that would forever remain in the walls of Aubar's tavern.

Ir taip, nors drabužiai buvo sugadinti, o orumas sušlubavęs, vakaras baigėsi šiltai ir bendrystės kupinai.

And so, even though their clothes were ruined and their dignity slightly tarnished, the evening ended warmly and filled with camaraderie.

Gytis ir Rūta išlydėjo vakarą su supratimu, kad net ir mažiausias netyčinis nuotykis gali tapti istorija, kurią pasakos dar ilgai.

Gytis and Rūta left the evening with the understanding that even the smallest accidental adventure could become a story that would be told for a long time.