Vieną gražų pavasario rytą Gintaras su draugais Aiste ir Luku pasivaikščiojo po Vilniaus senamiestį.

One beautiful spring morning, Gintaras walked around the old town of Vilnius with his friends Aistė and Lukas.

Saulei šiltai glostant akmenines gatveles, jų nosį pasiekė skaniausio maisto kvapas.

The sun warmly embraced the cobblestone streets, and they caught the scent of delicious food.

Jie nusprendė pavalgyti vienoje jaukioje senamiesčio kavinėje.

They decided to have a meal at a cozy café in the old town.

Gintaras užsisakė cepeliną. Bet ne įprastą cepeliną – jis pareikalavo, kad cepelinas būtų didesnis nei jo galva.

Gintaras ordered a cepelinai, but not just any cepelinai – he insisted that the cepelinai be bigger than his head.

Padavėja, išgirdusi tokį prašymą, nustebo, bet pritarė, pažadėdama patiekti tikrą lietuviškąjį gigantą.

The waiter, surprised by such a request, agreed to serve a true Lithuanian giant, as promised.

Kol jie laukė užsakymo, Aistė pasidalijo senais pasakojimais apie Vilniaus senamiestį, o Lukas juokais spėliojo, kaip Gintaras valgys milžinišką cepeliną.

While they waited for the order, Aistė shared old stories about the old town of Vilnius, and Lukas jokingly guessed how Gintaras would eat the gigantic cepelinai.

Sutemus jų stalas nustojo šnekėti – kaip scenoje atsirado didžiulis cepelinas, tikrai didesnis už Gintaro galvą.

As dusk fell, their table fell silent – a huge cepelinai appeared on the scene, indeed larger than Gintaras's head.

Visi ūmai pasitaisė. Gintaras susikrimtęs pažvelgė į prieš jį gulinčią patiekalo kalną. Aistė ir Lukas laikė kvėpavimą.

Everyone held their breath. Gintaras looked sternly at the mountain of food before him, while Aistė and Lukas watched in amazement.

Gintaras ėmė valgyti. Pirmi kąsniai skrido kaip niekur nieko, tačiau netrukus vėdu iššūkis.

Gintaras began to eat. At first, the bites disappeared effortlessly, but soon the challenge arose.

Gintaro veidas tapo raudonas, o rankos pradėjo drebėti.

Gintaras's face turned red, and his hands began to shake.

Aistė parodė užuojautą ir pasiūlė jam padėti, bet Gintaras atkakliai atsisakė.

Aistė expressed sympathy and offered to help, but Gintaras stubbornly refused.

Jis norėjo įveikti patiekalą vienas. Lukas susižavėjęs stebėjo, kaip Gintaras kovoja su savo didžiavaizde misija.

He wanted to conquer the dish alone. Lukas watched in admiration as Gintaras struggled with his monumental mission.

Pagaliau, staiga, ant cepelino viršūnės pasirodė žalia vėliavėlė – simbolis, kad cepelinas yra įveiktas.

Finally, suddenly, a green flag appeared on top of the cepelinai – a symbol that it had been conquered.

Gintaras šypsojosi triumfuodamas, nors ir jautė didžiulį pilnatvės jausmą.

Gintaras smiled in triumph, although he felt a great sense of fullness.

Aistė ir Lukas pagirdo, ir visi trys linksmai juokdamiesi iškėlė Gintarą ant pečių.

Aistė and Lukas cheered, and all three of them lifted Gintaras onto their shoulders, laughing merrily.

Tą dieną Gintaras ne tik išmėgino savo ribas, bet ir įrodė draugams bei sau, kad nėra to cepelino, kurio negalėtų įveikti didžiųjų tikslų siekimas ir draugystės palaikymas.

That day, Gintaras not only pushed his limits but also proved to his friends and himself that there's no cepelinai that the pursuit of great goals and friendship cannot conquer.

O Vilniaus senamiestyje sklando dar viena istorija - apie žmogų, kuris suvalgė cepeliną, didesnį už savo galvą.

And another story circulates in the old town of Vilnius - about the person who ate a cepelinai larger than their head.