Vieną gražią pavasario dieną, kaip iš giedro dangaus iškrito Elenai meilės žinutė užburtame JCDecaux stotelės ekrane.

One beautiful spring day, like a love message falling from a clear sky, a message appeared on the enchanted JCDecaux station screen for Elena.

„Susitinkame šiandien, Gedimino prospekte prie Maironio skulptūros“, – rašė paslaptingasis Jonas, su kuriuo Elena bendravo internete jau savaites.

"Let's meet today at Gediminas Avenue, near the Maironis sculpture," wrote the mysterious Jonas, with whom Elena had been communicating online for weeks.

Jaudulys virė merginos krūtinėje, nes, nors jiedu daug kalbėjosi virtualiai, gyvai dar nematėsi.

Excitement bubbled in the girl's chest, as although they had been talking a lot virtually, they had not yet met in person.

Pasipuošusi ir pilna vilties, Elena žengė Gedimino prospektu, kuris buvo pilnas žmonių, mėgaujantis ankstyvo pavasario saule.

Adorned and full of hope, Elena walked along Gediminas Avenue, which was full of people enjoying the early spring sun.

Miegantiems medžiams akis traukė pirmosios žalumos ženklai, o Vilniaus širdyje tvyrojo šventės nuotaika.

The first signs of greenery were attracting attention to the sleepy trees, and a festive mood reigned in the heart of Vilnius.

Šiuo metu Gedimino prospektas buvo ne tik Elenos, bet ir viso miesto gyvenimo ašis.

At this moment, Gediminas Avenue was not only the axis of Elena's life, but also that of the entire city.

Atėjusi į susitikimo vietą – prie didingo poeto Maironio bronzinės skulptūros, kuris stovėjo ramybės ir įkvėpimo poza, tarsi srauniai deklamuodamas savo eiles išsitiesęs link dangaus, Elena akimirką sumišo.

Arriving at the meeting place - near the grand poet Maironis' bronze sculpture, standing in a pose of tranquility and inspiration, as if fervently reciting his verses reaching towards the sky, Elena was momentarily confused.

Prie skulptūros stovėjo vienišas vyras su nuskustu galu, vilkintis tamsų švarką, labai panašus į Joną, kaip ji įsivaizdavo iš nuotraukų.

A lone man with a shaved head, wearing a dark jacket, very similar to the Jonas she had imagined from the photos, was standing by the sculpture.

Neturėdama laiko pagalvoti, vedina širdies impulsų, Elena priėjo ir apglėbė vyrą iš nugaros, kuždėdama: „Pagaliau tave sutikau, Jonai.

Without time to think, driven by the impulses of her heart, Elena approached and embraced the man from behind, whispering, "I finally met you, Jonas."

“Žmonės aikštėje pradėjo sukti galvas, stebėdami merginą, glaudžiančią akmeninį poetą.

People in the square began to turn their heads, watching as the girl hugged the stone poet.

Bet taip tik pasirodė merginai, nes tik priglaudusi skulptūrą, suprato, kad kažkas yra ne taip.

But it was just an illusion for the girl, because only when she hugged the sculpture did she realize that something was wrong.

Kaip tik tuo metu, netoliese stovintis, tikrasis Jonas, kuris atpažino Eleną iš nuotraukų, nebesulaikė juoko.

At that moment, the real Jonas, standing nearby, who recognized Elena from the photos, could no longer contain his laughter.

Jis žingsniavo link Elenos, nesustodamas šypsotis.

He walked towards Elena, unable to stop smiling.

„Elena?

"Elena?"

“ – švelniai tari savo balsu Jonas, prieinant prie šios.

Jonas gently said as he approached her.

Elena, suvokusi klaidą ir skruostus pakeitusi į raudonus kaip uogos, atsitraukė nuo skulptūros.

Elena, realizing her mistake and with cheeks turning as red as berries, stepped back from the sculpture.

Pamačiusi Joną stovintį šalia, šypsojosi nerimta šypsena.

Seeing Jonas standing beside her, she smiled with a nervous smile.

„Labas, Jonai, atrodo, kad aš ką tik apkabinu poetus, kai jaudinuosi“, – švelniai prasitarė jinai.

"Hi, Jonas, it seems that I just hugged the poets while feeling nervous," she murmured gently.

Abu juokėsi, dalijantis šia nedaugeliui suprantama akimirka.

They both laughed, sharing this moment understood by few.

Jų pokalbis sukosi ne tik apie tuometinę klaidą, bet ir apie tai, kokie svarbūs yra kiekvieno gyvenime tie maži keistumai.

Their conversation revolved not only around the mistake at the time, but also about how important those little oddities are in everyone's life.

Jie toliau vaikštinėjo po gražėjantį Vilnių, dalijosi gyvenimo istorijomis.

They continued to stroll through the beautiful city of Vilnius, sharing their life stories.

Ši netikėta susitikimo pradžia tapo istorija, kurią Elena ir Jonas pasakojo draugams ir šeimai.

This unexpected meeting became a story that Elena and Jonas told their friends and family.

Ir taip klaidingas apkabinimas paverčia dvi širdis artejančiomis.

And so, a mistaken hug turned two hearts into ones that drew closer.

Ir nors meilė kartais atrodo klaida, tokia pačiai kaip apkabinti poeto skulptūrą, vis dėlto ji nėra nieko kito, kaip tik tikrasis gyvenimo stebuklas.

And although love sometimes seems like a mistake, just like hugging a poet's sculpture, it's nothing less than a true miracle of life.