Vieną šiltą pavasario rytą Jonas su Elena nusprendė pasivaikščioti po gražųjį Vilnių.

One warm spring morning, Jonas and Elena decided to take a walk through the beautiful city of Vilnius.

Miestas kunkuliavo, paukščiai čiulbėjo, o saulė jau spinduliavo danguje.

The city buzzed, birds chirped, and the sun was already shining in the sky.

Vaikščiodami Gedimino prospektu, jie žavėjosi architektūra ir miesto gyvenimu.

Strolling down Gediminas Avenue, they admired the architecture and city life.

Pasiekę Katedros aikštę, Jonas pamatė keistai stovintį žmogų.

Upon reaching Cathedral Square, Jonas saw a strangely still person.

Žmogus buvo visiškai nejudrus ir žiūrėjo į tolį.

The person was completely motionless and gazed into the distance.

Jonas nustebo, kad šiame šurmuliuojančiame mieste gali būti taip ramus žmogus.

Jonas was surprised that such a calm person could exist in this bustling city.

Norėdamas sužinoti, apie ką šis mąsto, Jonas nutarė užmegzti pokalbį.

Wanting to find out what this person was thinking about, Jonas decided to strike up a conversation.

- Labas rytas!

"Good morning!

Kaip jūsų diena?

How's your day?"

- paklausė Jonas, laukdamas atsakymo.

Jonas asked, waiting for a response.

Bet nebuvo jokio atsakymo.

But there was no reply.

Jonas nenusivylė ir tęsė toliau: - Vilnius tikrai gražus šiandien, ar ne?

Jonas wasn't discouraged and continued, "Vilnius is really beautiful today, isn't it?"

Elena stebėjo Joną su šypsena veide.

Elena watched Jonas with a smile on her face.

Ji pastebėjo, kad Jonas kalba ne su gyvu žmogumi, o su paminklu.

She noticed that Jonas was talking not to a living person, but to a monument.

Šalia stovėję praeiviai taip pat pradėjo snausti ir keistai žiūrėti į Joną.

Passersby standing nearby also began to snicker and look strangely at Jonas.

Pagaliau nebegalėdama sulaikyti juoko, Elena palietė Joną ir tarė:- Jonas, atrodo, tu kalbi su paminklu, o ne su žmogumi!

Finally unable to hold back her laughter, Elena touched Jonas and said, "Jonas, it seems like you're talking to a monument, not a person!"

Jonas išsižiojo ir pažiūrėjo į “žmogų” vėl.

Jonas chuckled and looked back at the "person."

Suprato, kad tai buvo viena iš miesto skulptūrų.

He realized that it was one of the city's sculptures.

Jam tapo šiek tiek gėda, bet jis išrinko padėjimą su humoru.

He felt a little embarrassed, but he chose to handle the situation with humor.

- Na, kadangi jis nekalba, bent jau galiu pasakyti, kad yra puikus klausytojas, - tarė Jonas, juokdamasis kartu su Elena ir praeiviais.

"Well, since he doesn't speak, at least I can say that he's a great listener," Jonas said, joking with Elena and the passersby.

Elena apkabino Joną ir kartu jie nusijuokė iš šios keistos situacijos.

Elena hugged Jonas, and together they laughed at this peculiar situation.

Diena prasidėjo nuotykiu, kuris tapo vienu iš jų maloniausių prisiminimų.

The day began with an adventure that became one of their most pleasant memories.

Po šios smagios akimirkos, Jonas ir Elena nusprendė tęsti savo pasivaikščiojimą po miestą, švelniai juokdamiesi vienas į kitą už bet kokius keistus paminklus ar skulptūras, su kuriomis susidurdavo.

After this fun moment, Jonas and Elena decided to continue their walk through the city, gently joking with each other about any quirky monuments or sculptures they encountered.

Jie suprato, kad kartais net ir miesto akmenys gali išprovokuoti linksmiausias gyvenimo akimirkas.

They understood that sometimes even the city's stones could provoke the happiest moments in life.

Nuo tos dienos, Jonas visada žiūrėdavo du kartus, prieš pradėdamas pokalbį su atsitiktiniu "praeiviu" Vilniuje.

From that day on, Jonas always looked twice before starting a conversation with a random "pedestrian" in Vilnius.