Prasidėjo saulėta popietė, kai Audrius ėjo per Vilniaus Senamiestį.

On a sunny afternoon, Audrius strolled through the Old Town of Vilnius.

Jis mėgo senųjų namų fasadus, siauras gatveles ir akmenukas grindinio takuose, bet šiandien jam teko netikėta staigmena.

He enjoyed the facades of the old buildings, the narrow streets, and the cobblestone pathways, but today he encountered an unexpected surprise.

Neretai matomas vaizdas mieste, tačiau ne kiekvienam jis atneša šypseną – bananų žievė guli ant kelio.

The sight was not uncommon in the city, but it didn't bring a smile to everyone's face - a banana peel lay on the road.

Audrius, visiškai susitelkęs į aplinkos grožį ir mąstydamas apie artėjantį susitikimą su Egle ir Rūta, nepastebėjo žievės.

Completely absorbed in the beauty of his surroundings and thinking about his upcoming meeting with Eglė and Rūta, Audrius didn't notice the peel.

Staiga – šliuuuk!

Suddenly - whoosh!

– kojos išslydo ir Audrius nukrito ant šaligatvio.

- his feet slipped, and Audrius fell onto the sidewalk.

Jo kuprinė, knygos ir telefonas išsipylė šurmulių pilnoje gatvėje.

His backpack, books, and phone spilled out into the bustling street.

Aikčiojimai ir kvatojimas iškart užplūdo Senamiesčio erdvę.

Murmurs and laughter immediately filled the space of the Old Town.

Žmonės sustojo, žiūrėjo ir juokėsi, tačiau tarp minios buvo ir Eglė su Rūta.

People stopped, looked, and laughed, but among the crowd were Eglė and Rūta.

Matydamos, kaip jų draugas gulėjo tarp daiktų, neskubėjo dalintis aplinkinių linksmybėmis.

Seeing their friend lying among his belongings, they didn't join in the amusement of the onlookers.

Jos skubėjo padėti Audriui atsikelti.

They rushed to help Audrius get up.

„Ar tau nieko neskauda?

"Are you hurt?"

“ – nerimsta Eglė.

Eglė asked with concern.

Audrius pažvelgė į drauges ir, nors jam buvo šiek tiek gėda, negalėjo nesijuokti kartu su kitais.

Audrius looked at his friends and, though he felt a little embarrassed, couldn't help but laugh along with the others.

Jis patikrino kelius – nieko rimto, tik nedidelis nubrozdinimas.

He checked himself - nothing serious, just a small bruise.

Pamačiusi Audriaus šypseną, Rūta taip pat pradėjo juoktis ir padėjo surinkti iškritusius daiktus.

Seeing Audrius smile, Rūta also started laughing and helped him gather his fallen items.

„Tai pamoka, kad reikia žiūrėti, kur eini,“ – su šypsena tarė Rūta.

"That's a lesson to watch where you're going," Rūta said with a smile.

Audrius susigrąžino savo daiktus, nuvalė drabužius ir kartu su Egle bei Rūta toliau keliavo pro garsiąją Katedrą, kur jiems turėjo prasidėti nuotykiai.

Audrius retrieved his belongings, dusted off his clothes, and continued on with Eglė and Rūta toward the famous Cathedral, where their adventures were about to begin.

Gatvėse vis dar girdėjosi prislopintas juokas, bet tai jau nebesvarbu.

The muffled laughter still echoed in the streets, but it no longer mattered.

Audrius suprato, kad net mažiausia nesėkmė gali tapti dienos juoko ir draugystės momentu.

Audrius realized that even the smallest misfortune could become a moment of laughter and friendship.

Užuot liūdėjęs dėl suklupimo, jis džiaugėsi, kad turi šalia tokias nuostabias drauges, kurios padeda atsistoti ant kojų net pačioje nejaukiausioje situacijoje.

Instead of being upset about the stumble, he was grateful to have such wonderful friends who helped him stand back up in the most awkward of situations.

Nuo šiol Audrius žengdavo į Vilniaus senamiestį atidžiau, tačiau visada su šypsena, prisimindamas šią nelemtą, tačiau atskleidžiančią tikrąsias draugystės spalvas, dieną.

From then on, Audrius walked through the Old Town of Vilnius more carefully, but always with a smile, remembering this fated yet revealing day as a portrayal of true colors of friendship.