Vilniaus senamiesčio gatvelėmis žingsniavo Vytautas, žvilgsnį kryžiuodamas tarp rūpestingai puoselėjamų namų ir šventovėų, kurių sienose amžių patina sufleravo daugybę istorijų.

Vytautas walked through the streets of the old town of Vilnius, his gaze wandering between the carefully maintained houses and temples, whose walls whispered countless stories of ages past.

Šių gatvių kampe, prie Šv. Onos bażnyčios, Vytautas staiga sustojo.

At the corner of these streets, near the Church of St. Anne, Vytautas suddenly stopped.

Priešais jį, puikiai įsikūrusi ant pjedestalo ir spindinti ramiu grožiu, stovėjo figūra. "Eglė", - pagalvojo Vytautas, "tikra istorinis paminklas".

Before him, perfectly poised on a pedestal and exuding a serene beauty, stood a figure. "Aglė," thought Vytautas, "a true historical monument."

Bet taip tik atrodė iš pirmo žvilgsnio, nes figūra buvo gyva mergina, pavardžiu Eglė, kuri, pasipuošusi senovine suknele, tiesiog pasimėgavo snaigių buriu.

But that was just how it looked at first glance, because the figure was a living girl named Eglė, who, adorned in an ancient dress, was simply enjoying the drift of snowflakes.

Praslinkęs pro šalį, Vytautas nepajuto subtilaus pokštelėjimo, kai Eglė, norėdama išgąsdinti užstrigusį praeivį, vos pastebimai pajudino akyse įsmeigtą žvilgsnį.

Passing by, Vytautas didn't notice a subtle flicker of mischief as Eglė, aiming to startle the mesmerized passerby, barely moved her gaze fixed upon him.

Gabija, Vytauto sesuo, eidama paskui brolį, pasidomėjo, kodėl jis taip dėmesingai tyrinėjo akmeninį veidą.

Gabija, Vytautas' sister, following her brother, inquired why he was so attentively examining the stone face.

Ar matai tą skulptūrą? Ji taip gyva, kad net kvėpuoti baiminuosi, bijodamas ją sutrikdyti," - pasakojo Vytautas, nesusipratęs dėl klaidingo įsitikinimo.

Do you see that sculpture? It's so lifelike that I'm afraid to even breathe, for fear of disturbing it," Vytautas explained, misunderstanding due to a mistaken belief.

Gabija pagalvojo, kad tai labai keista ir nusprendė artimiau pažiūrėti.

Gabija thought this was very strange and decided to take a closer look.

Kaip tik tuo metu Eglė nusprendė atskleisti savo gyvastį.

Just then, Eglė decided to reveal her liveliness.

Ji judėjo taip staiga, kad abu, Vytautas ir Gabija, išgąsdinti šoko atgal.

She moved so suddenly that both Vytautas and Gabija, startled, jumped back.

O Dieve, ji gyva!" - sušuko Vytautas, nesupratęs, kas vyksta.

Oh God, she's alive!" exclaimed Vytautas, not understanding what was happening.

Juokais išgarsinta situacija, Eglė nebegalėjo laikyti rimties.

Upon recognizing the humorous situation, Eglė couldn't maintain her composure.

Ji prisipažino, kad tiesiog mėgavosi ramybe, o jų netyčia išgąsdino.

She confessed that she was simply enjoying the tranquility and unintentionally frightened them.

Manęs nereikia bijoti," - šyptelėjo Eglė, perlipdama nuo pjedestalo ant žemės.

You don't need to be afraid of me," Eglė smiled, stepping down from the pedestal to the ground.

Trys jaunuoliai šypsojosi, o Vytautas atsiprašė už savo klaidą.

The three young people chuckled, and Vytautas apologized for his mistake.

Kai jiems tapo aišku, kad niekas nebuvo rimta ir viskas tik neįprasta sutapimo grandinė, netrukus visi juokėsi iš Vytauto nesusipratimo.

As it became clear to them that nothing serious had occurred and everything was just an unusual chain of coincidences, soon everyone was laughing at Vytautas' misunderstanding.

Nuo tos akimirkos Vilniaus senamiestyje dažnai būdavo galima išvysti šią naujai susikūrusią draugų kompaniją.

From that moment on, this newly formed group of friends could often be seen in the Old Town of Vilnius.

Gabija, Vytautas ir Eglė pamažu tapo neatsiejama kelionių po barokinius miesto kampelius dalimi.

Gabija, Vytautas, and Eglė gradually became an inseparable part of journeys through the city's baroque corners.

O Vytautas niekada daugiau neklaidžiojo gyvų žmonių su skulptūromis, mokėdamas, kad kiekvienas akmeninis veidas gali turėti gyvą širdį.

And Vytautas never again wandered among live people and sculptures, knowing that every stone face could have a living heart.