Vieną saulėtą rytą, Gediminas nusprendė pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį.

One sunny morning, Gediminas decided to take a walk through the old town of Vilnius.

Jis buvo kupinas senųjų legendų ir istorijų.

He was full of old legends and stories.

Gediminas vaikštinėjo priešais mūrinės bažnyčios šventorių, kai išvydo kažką neįprasto.

Gediminas walked in front of the stone church sanctuary when he saw something unusual.

Prie jaukaus nedidelio namelio stovėjo šuo, toks nejudrus ir susimąstęs, kad atrodė tarsi skulptūra.

By the cozy little house stood a dog, so still and pensive that it seemed like a sculpture.

Gediminas priėjo artyn ir pradėjo šnekintis su šunimi: "Sveikas, akmeninei senovės gyvūne! Kiek tu čia laiko prabuvai, kol tavęs čia įamžino?"

Gediminas approached and started to talk to the dog: "Hello, stone age creature! How long have you been standing here before they immortalized you?"

Jonas, einantis pro šalį, išvydo šį vaizdą ir negalėjo susilaikyti nuo juoko.

Jonas, passing by, saw this scene and couldn't help but laugh.

Rasa, šuns savininkė, buvo viduje parduotuvėje ir neišgirdo Gedimino žodžių.

Rasa, the dog's owner, was inside the store and didn't hear Gediminas' words.

Kai ji grįžo, pamatė Joną juokiantį ir Gediminą kalbantį su šunimi.

When she returned, she saw Jonas laughing and Gediminas talking to the dog.

"O ką čia veiki?" - su šypsena paklausė ji Gedimino.

"What are you doing here?" she asked with a smile.

Gediminas papasakojo apie savo samprotavimus, o Rasa linksmai nusijuokė.

Gediminas explained his musings, and Rasa laughed cheerfully.

"Tai mano mėgstamiausias augintinis, ne skulptūra," - pasakė Rasa, patraukdama šunį už pavadėlio.

"This is my favorite pet, not a sculpture," said Rasa, pulling the dog by the leash.

Nuo tos dienos, Gediminas kiekvieną kartą, eidamas pro tą namelį, pamiršęs savo klaidą, mojodavo Rasai ir jos šuniui,

From that day on, every time Gediminas passed by that house, he would wave to Rasa and her dog, having forgotten his mistake.

o Jonas visada juokdavosi prisiminęs Gedimino sumaištį su gyvaisiais senamiesčio „statulomis“.

And Jonas always laughed, remembering Gediminas' confusion with the living "statues" of the old town.

Ir taip dienos bėgo, o jų draugystė sukruto dar labiau, nes juokas yra tai, kas mus visus vienija.

And so the days passed, and their friendship grew even stronger, because laughter is what unites us all.

Savo klaidomis ir smulkiais nuotykiais, kiekvienas iš mūsų rašo savo istoriją čia, senamiestyje, kur kiekvienas kampelis alsuoja praeities paslaptimis.

With our mistakes and little adventures, each of us writes our own story here, in the old town, where every corner breathes the secrets of the past.