Vieną šaltą rytą Eglė nusprendė pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį.

One cold morning, Eglė decided to take a walk around the Old Town of Vilnius.

Oro buvo gaivaus, dangaus spalva - melsvai pilka, o gatves apklojo purus sniego kilimas.

The air was fresh, the sky was a bluish-grey, and the streets were covered with a blanket of fluffy snow.

Po Vakarų pilies bokštų ir šv. Jono bažnyčios šešėlių, kažkas išties prajuokino Eglės akį.

Amidst the shadows of the Western Castle towers and St. John's Church, something truly caught Eglė's eye.

Tai buvo senas, garbingas paminklas.

It was an old, dignified monument.

Skulptūra atrodė taip gyva, kad Eglė nustebo.

The sculpture looked so lifelike that Eglė was surprised.

Ji priėjo artyn ir pradėjo šnekintis: "Labas rytas! Toks šaltas oras šiandien, ar ne?"

She approached and started speaking: "Good morning! It's such a cold weather today, isn't it?"

Paminklas, žinoma, neatsakė.

The monument, of course, didn't respond.

Eglė bandė dar kartą, manydama, kad nepažįstamasis girdintis.

Eglė tried again, thinking that perhaps the stranger didn't hear her.

"Gal galėčiau paklausti, kur yra artimiausia kavinė?"

"Could you tell me where the nearest café is, maybe?"

Pro šalį ėję žmonės pradėjo snausti ir šypsotis, matydami, kaip Eglė kalbasi su akmens žmogumi.

People passing by started to chuckle and smile seeing Eglė talking to the stone figure.

Tuo tarpu, Jonas, vaikinas su šiltu šaliku apsisiautęs kaklą, pastebėjo Eglės painiavą.

Meanwhile, Jonas, a guy with a cozy scarf wrapped around his neck, noticed Eglė's confusion.

Jis priėjo prie merginos ir šyptelėjo.

He approached the girl and smiled.

"Ar žinote, kad tai paminklas, o ne tikras žmogus?" - paklausė jis.

"Do you know that this is a monument, not a real person?" he asked.

Eglė susigėdo ir, parodžiusi gražią šypseną, atsakė: "Taip, aš tik... maniau, gal tai koks menininko performansas."

Eglė blushed and, flashing a beautiful smile, replied: "Yes, I just... thought maybe it was some kind of art performance."

Jonas švelniai nusijuokė ir pasiūlė kartu pasieškoti kavinės.

Jonas chuckled softly and offered to find the café together.

Eglė sutiko, ir jiedu nuėjo link Pilies gatvės, kur senamiestis alsavo istorijos dvasia.

Eglė agreed, and they walked towards Pilies Street, where the Old Town was breathing with the spirit of history.

Jonu susipažinus ir pasikalbant, Eglė atrado ne tik artimiausią kavinę, bet ir naują draugą.

As they got to know each other and talked, Eglė not only found the nearest café but also a new friend in Jonas.

Nuo tos dienos Eglė nebedarė klaidų kalbėdama su paminklais, o jos ir Jono draugystė tapo Vilniaus senamiesčio legendos dalimi.

From that day on, Eglė no longer made mistakes talking to monuments, and her and Jonas' friendship became a part of the legend of Vilnius Old Town.

Ir kaskart, eidama pro tą patį paminklą, Eglė šypsodavosi, prisimindama savo mažą nuotykį.

And every time she passed by that same monument, Eglė would smile, remembering her little adventure.