Vieną rytą Gintaras nusprendė aplankyti garsiąjį Trakų pilį.

One morning, Gintaras decided to visit the famous Trakai Castle.

Tai buvo ypatinga diena, nes saulė švietė ypač ryškiai, o pavasario gėlės skleidė nuostabų kvapą.

It was a special day because the sun was shining particularly brightly, and the spring flowers spread a wonderful scent.

Gintaras visada svajojo apsilankyti čia, mat šis istorinis pastatas žadino jo vaikystės fantazijas apie viduramžių riterius ir didvyrius.

Gintaras had always dreamt of visiting this place, as this historical building inspired his childhood fantasies about medieval knights and heroes.

Eidamas pro senovinius pilio mūrus, Gintaras įžvelgė akmeninę statulą.

As he walked past the ancient castle walls, Gintaras noticed a stone statue.

Ji buvo tokia gyva, kad jaunuolis net susipainiojo.

It was so lifelike that the young man even stumbled.

"Labas rytas," į sveikinimą ištiesė ranką Gintaras.

"Good morning," Gintaras reached out his hand in greeting.

"Kaip graži šiandiena, ar ne?

"What a beautiful day, isn't it?"

" tęsė jis, bet statula neatsakė.

he continued, but the statue didn't respond.

Praėjusios moterys supyko ir pradėjo šnibždėti tarpusavyje.

The passing women got irritated and started whispering to each other.

Gintaras susimąstė, kodėl "žmogus" nieko nesako.

Gintaras wondered why the "person" wasn't saying anything.

Jis dar sykį kreipėsi, bet kaip ir anksčiau - jokio atsako.

He tried again, but as before, there was no response.

Galiausiai, vienas berniukas priėjęs prie Gintaro tarė: "Tai yra statula, ne tikras žmogus!

Eventually, a boy approached Gintaras and said, "That's a statue, not a real person!"

" Šypsenos prisipildė veidai, o Gintaras juokais pasilenkė statulai: "Atleisk, ponas akmeni, kad su jumis taip kvailai elgiausi!

Smiles spread across the faces, and Gintaras jokingly apologized to the statue, "Forgive me, Mr. Stone, for behaving so foolishly with you!"

"Čia pat buvę lankytojai juokėsi drauge su Gintaru.

Immediately, the other visitors laughed along with Gintaras.

Jis nenusiminė, o priešingai - džiaugėsi galėdamas suteikti gerą nuotaiką kitiems.

He didn't get upset; on the contrary, he was happy to bring good mood to others.

Eidamas toliau, Gintaras suprato, kad nenorėdavo jokios statulos, o tikro draugo.

As he continued, Gintaras realized that he didn't want any statues, but real friends.

Čia pilyje, būtent toje vietoje, jis susipažino su Agne ir Pauliumi, kurie taip pat juokėsi iš jo nesusipratimo.

Right there, in the castle, he met Agne and Paulius, who were also laughing at his misunderstanding.

Visi drauge leido laiką pilyje, dalijosi istorijomis ir mokė vienas kitą apie Trakų pilį.

They all spent time together in the castle, sharing stories and teaching each other about Trakai Castle.

Gintaras, nors ir atvyko vienas, grįžo turėdamas du naujus bičiulius.

Even though Gintaras arrived alone, he returned with two new friends.

Nuo tos dienos jis nebeieškojo draugystės su akmeninėmis statulomis, bet su tikromis širdimis, kurios gali juoktis ir dalintis nuostabiais prisiminimais kartu.

From that day on, he no longer sought friendship with stone statues, but with real hearts that can laugh and share wonderful memories together.

Ir visada, kai šviesa nukrenta ant pilio sienų, Gintaras prisimena tą dieną kaip pirmą pamoką, kad draugystė ir šilti santykiai - tikrai stebuklingesni už bet kokius viduramžių pasakojimus.

And whenever the light falls on the castle walls, Gintaras remembers that day as the first lesson that friendship and warm relationships are truly more magical than any medieval tales.