Vieną šiltą pavasario popietę Vilniaus senamiestyje, tarp gražių senų namų ir siaurų gatvelių, vaikščiojo jaunas vyras vardu Lukas.

On a warm spring afternoon in the Old Town of Vilnius, among beautiful old buildings and narrow streets, a young man named Lukas was strolling.

Jo akys žvilgčiojo stebuklingu senamiesčio grožiu, užburiančiomis legendomis ir gyvais atsiminimais.

His eyes sparkled with the magical beauty of the old town, enchanting legends, and vivid memories.

Jis buvo čia ne pirmą kartą, tačiau kiekvienas apsilankymas jam atrodė kaip pirmasis.

He had been here before, but each visit felt like the first.

Lukas žingsniavo pro "Literatų" gatvę, žinomą dėl savo unikalaus meno kūrinių - sieną, dekoruotą rašytojų portretais ir citatomis.

Lukas walked along Literatų Street, known for its unique art - a wall adorned with portraits of writers and quotes.

Tada jis priešais savęs pamatė išskirtinę statulą, kuri jam pasirodė tikra kaip gyvas žmogus.

Then, he saw an exceptional statue in front of him, which seemed to him as real as a living person.

Statula vaizdavo moterį su knyga rankose, atrodančią taip gyvai, kad Lukas net apsidairyti pradėjo, ar kas nors kitas į ją nesidomėtų.

The statue depicted a woman holding a book, looking so lifelike that Lukas even began to look around to see if anyone else was interested in it.

Be didesnių abejonių, Lukas nusprendė prie jos priartėti ir... pradėjo pokalbį.

Without much hesitation, Lukas decided to approach it and started a conversation.

"Labas dienas," – su šypsena tarė jis, tačiau nieko neatsiliepė.

"Hello," he said with a smile, but there was no response.

"Matyt, labai įdomi knyga," - skyrė dar vieną pasisakymą, vis dar neįtardamas, jog tai tik akmeninis atvaizdas.

"Seems like a very interesting book," he added, still unaware that it was just a stone figure.

Pro šalį ėjo Gabija, kuriai įprastai pasivaikščiojimai senamiestyje teikė didelį malonumą.

Gabija was passing by, and she usually enjoyed walking in the old town.

Ji pastebėjo Luką, kalbantį su statula, ir negalėjo susilaikyti nusišypsoti.

She noticed Lukas talking to the statue and couldn't help but smile.

Ji sustojo šalia ir stebėjo, kaip Lukas vis tęsia monologą ir laukia nebylios draugės atsakymo.

She stopped beside him and watched as Lukas continued his monologue and waited for the silent friend's response.

Galų gale, nesugebėdamas atlaikyti smalsumo, Gabija tarė: "Atrodo, kad šiandien draugės nuotaika nekalbėti, ar ne taip?" Ji rodė žavų šypseną.

Finally, unable to resist her curiosity, Gabija said, "It seems like your friend is in no mood to talk today, doesn't it?" She flashed a charming smile.

Lukas tuojau pat suprato, kad jis buvo apgautas nejudančios skulptūros.

Lukas immediately realized that he had been fooled by the unmoving sculpture.

"O, kiek tu taisyk, aš tikrai pasijutau kvailai," – sako jis, nusijuokdamas iš savo paties klaidos.

"Oh, I must have looked really foolish," he said, laughing at his own mistake.

Gabija nieko negalėjo padaryti, tik juoktis kartu su juo.

Gabija couldn't help but laugh along with him.

Abu lengvai prisiėmė šį juoką kaip pažinties pradžią.

Both easily embraced this laughter as the beginning of their acquaintance.

Iš pradžių keisto įvykio vakaras virto stebuklingu pasivaikščiojimu, pilnu šurmuliuojančių gatvėlės ir kavinių, kuriuose abu pasidalino istorijomis ir juokais.

What started as a strange event turned into a magical walk, full of bustling streets and cafes, where they shared stories and laughter.

Taip Lukas ir Gabija tapo draugais.

And that's how Lukas and Gabija became friends.

Šiek tiek neįprastas susitikimas, tačiau vienas, kurį jie ilgai atsimins su šypsena veide, kai beprotybė virtusi draugyste Vilniaus senamiesčio širdyje.

A slightly unusual encounter, but one they would long remember with a smile on their faces, when foolishness turned into friendship in the heart of Vilnius Old Town.