Gintaras šiandien jautėsi lyg pats laimės kūdikis.

Gintaras felt like the happiest person in the world today.

Jam nusišypsojo tiek daugybė saulės spindulių, jog pasijuto privalantis eiti pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį, kur namų sienos dėstosi lyg istorijos puslapiai.

So many sun rays smiled at him that he felt obliged to take a walk through the old town of Vilnius, where the walls of the houses lay out like pages of history.

Žingsniuodamas akmenimis grįstomis gatvelėmis, Gintaras pro šalį praėjo gatvės muzikantus, amatininkų eiles, akį traukiančias parduotuves su išskirtiniais radiniais.

Walking through the cobblestone streets, Gintaras passed by street musicians, queues of craftsmen, eye-catching shops with exclusive finds.

Tačiau prieš akis išniro nekasdieniškas reginys, kurį Gintaras ėmė nagrinėti su dideliu susidomėjimu.

However, an unusual sight emerged before his eyes, which Gintaras began to examine with great interest.

Tai buvo akmeninis skulptūros kūrinys – ar bent jis taip manė.

It was a stone sculpture - or at least that's what he thought.

Nejudantis žmogus, padengtas sidabro dažų sluoksniu, stovėjo be judesių, lyg tikra senamiesčio statula.

An unmoving figure, covered in layers of silver paint, stood motionless, like a true statue of the old town.

Neatremdamas smalsumo, Gintaras pradėjo šnekinti su statula.

Without suppressing his curiosity, Gintaras began to converse with the statue.

"Labas," švelniai tarė, "ar ne sunku visą dieną taip stovėti nepajudinamai?

"Hello," he softly said, "isn't it difficult to stand still like this all day without moving?"

" Iš tolo pribėgo Laima ir Rasa, kurios matė šią scena ir negalėjo sustojusios šypsotis iš Gintaro žodžių.

From a distance, Laima and Rasa approached, seeing this scene and couldn't help but smile at Gintaras' words.

"Gintarai," tyliai sušnabždėjo Laima, "galbūt jis girdi tave?

"Gintaras," Laima whispered quietly, "perhaps he hears you?"

"Tą akimirką "statula" netikėtai prasijuokė garsiai.

At that moment, the "statue" unexpectedly burst out laughing.

Priblokštas Gintaras atsitraukė, o "statula" pamažu pajudėjo bei patraukė nuo savo veido aukso kaukę.

Bewildered, Gintaras stepped back, and the "statue" slowly moved and took off his golden mask.

Tai buvo gatvės artistas, taip įtaigiai imituojantis statulą, kad net Gintarą sugebėjo apgauti.

It was a street artist, so convincingly imitating a statue that he even managed to deceive Gintaras.

Rasa švelniai padėjo ranką ant Gintaro peties, "Na va, tai Vilniaus stebuklai, ar ne?

Rasa gently placed her hand on Gintaras' shoulder, "Well, these are the wonders of Vilnius, aren't they?"

" Gintaras, dar neatsigavęs iš pirmo šoko, ėmė juoktis kartu su draugėmis.

Gintaras, still recovering from the initial shock, began laughing along with his friends.

Jie pasiūlė atsiprašymo gestą gatvės atlikėjui - keletą monetas į jo skrybėlę.

They offered a gesture of apology to the street performer - a few coins into his hat.

Gatvės artistas linktelėjo galva su dėkingumu ir vėl užšalo savo naujoje, gyvojoje pozoje, o šie trys draugai tęsė savo pasivaikščiojimą po senamiestį, jau šiek tiek protingesni ir dar linksmesni nei ankščiau.

The street artist nodded his head with gratitude and froze again in his new, living pose, while these three friends continued their walk through the old town, now a little wiser and happier than before.

Gintarui šis nelauktas įvykis tapo puikia pamoka – niekad nesitikėk, kad gyvenimas yra taip pat nejudrus kaip akmenys.

For Gintaras, this unexpected event became a great lesson – never expect life to be as unchanging as stones.

O Vilniaus senamiestis, pasipildęs dar viena jų istorija, tęsė savo nekintamą būtį, suteikdamas šilumą ir šypsenas kiekvieno kiemo lankytojams.

And the old town of Vilnius, enriched with yet another story, continued its unchanging existence, providing warmth and smiles to every visitor of its courtyards.