Vilniaus senamiesčio kampelyje, tarp senų plytų ir vingiuotų gatvelių, vyko neįprasti dalykai.

In a corner of Vilnius old town, among old bricks and winding streets, unusual things were happening.

Tuo kartą Gediminas, niekam nežinomas, bet visų mėgstamas miestelėnų draugas, padarė keistą atradimą.

This time, Gediminas, unknown to anyone but beloved by the townsfolk, made a strange discovery.

Saulė švelniai spindėjo ant akmeninių grindinių.

The sun gently shone on the stone pavements.

Gediminas po darbo eina per Pilies gatvę.

Gediminas, after work, walked down Pilies Street.

Staiga prieš jo akis atsirado Gatvės muzikantas.

Suddenly, a Street Musician appeared before him.

Linas jis buvo vardu.

His name was Linas.

Jis grojo kažkokius giluminės prasmės kūrinius su savo paslaptingo atrodančiu liaudies instrumentu - kanklėmis.

He played some profound compositions with his mysterious-looking folk instrument - the kanklės.

Muzika buvo tokia magiška, kad Gediminas tvirtai įsitikino: prieš jį ne kas kitas, o tikras burtininkas.

The music was so magical that Gediminas was convinced: before him stood a true magician.

Gediminas priėjo prie Lino, žiūrėdamas į jį plačiai atmerktomis akimis.

Approaching Linas, Gediminas gazed at him with wide-open eyes.

"Ar tu sugebėtum man padovanoti kerėtojurų galių?

"Could you bestow upon me the powers of a wizard?"

" - paklausė jis tyliai, lyg bijodamas, kad kas nors girdėtų.

he asked quietly, as if afraid someone might overhear.

Linas nustebęs nusijuokė.

Linas, surprised, laughed.

"Aš ne burtininkas," - paaiškino jis, "tiesiog groju senąsias lietuviškas melodijas.

"I'm not a wizard," he explained, "I just play old Lithuanian melodies."

"Bet Gedimino abejonių dėl Lino galių neišblėso.

But Gediminas' doubts about Linas' powers did not vanish.

Jis niekaip negalėjo patikėti, kad tokia įspūdinga muzika neturėtų jokios paslapties, nieko daugiau, nei paprasti natos.

He simply could not believe that such impressive music would not hold some secret, something more than mere notes.

Netoliese Jurga, eilinė praeivė, stebėjo šią nesąmoningą vyrų sąveiką.

Nearby, Jurga, a passerby, observed this absurd interaction between the men.

Ji pamatė širdžiai mielą Gedimino naivumą ir nusprendė kištis.

She saw Gediminas' endearing naivety and decided to intervene.

Ji priėjo prie Gedimino ir tarė: "Galbūt magija yra muzikoje, o ne asmenyje.

She approached Gediminas and said, "Perhaps the magic is in the music, not the person.

Muzika liečia mūsų širdis ir verčia mūsų sielas šokti, tai taip pat gali būti laikoma stebuklu.

Music touches our hearts and makes our souls dance, so it can also be considered a miracle."

"Gediminas pažvelgė į Jurgą.

Gediminas looked at Jurga.

Jos žodžiai lyg būrių žala jam prasmego iki širdies.

Her words cut through his doubts.

Gal magija iš tiesų buvo visur aplink jį - muzikoje, senamiesčio akmeniniuose namuose, net susitikime su nepažįstamais žmonėmis.

Perhaps the magic truly was all around him - in the music, in the stone houses of the old town, even in encounters with strangers.

Nuo tos dienos Gediminas dažnai vizitavo Vilniaus senamiestį, bet ne ieškodamas magiškų galių.

From that day on, Gediminas often visited the old town of Vilnius, but not in search of magical powers.

Jis mokėsi rasti stebuklus kasdieniame gyvenime, o Linas ir Jurga tapo jo gerais draugais.

He learned to find miracles in everyday life, and Linas and Jurga became good friends of his.

Ir taip, net mindamas senamiesčio grindinį, Gediminas suprato, kad tikroji magija yra draugystėje ir paprastose, bet gražiose akimirkose.

And so, even as he trod the old town pavements, Gediminas realized that true magic lay in friendship and in simple yet beautiful moments.

Muzikos garsai, švelnūs saulės spinduliai ir Vilniaus senamiesčio dvasia - visa tai buvo jo naujojo, pilno stebuklų gyvenimo dalis.

The sound of music, the gentle rays of the sun, and the spirit of Vilnius old town - all of it became a part of his new, magical life.