Rudens lapai švelniai šlamėjo senamiesčio grindinį, kol Vilniaus senamiestyje vyko tradicinis lietuvių šventė.

The autumn leaves gently rustled on the pavement of the old town, while a traditional Lithuanian festival was taking place in the Vilnius Old Town.

Sąmyšis buvo niekada nematytas. Muzika aidėjo kiekviename kampe, o kvapas šviežių cepelinų ir keptų lašišų viliodavo praeivius.

The atmosphere was unprecedented. Music echoed in every corner, and the aroma of fresh cepelinai and baked salmon enticed passersby.

Eglė, vilkėdama spalvotą, tautišką suknelę, žengė pro šalį, grožėdamasi sodrių spalvų puokštėmis ir meistraus rankdarbio dirbiniais.

Eglė, wearing a colorful traditional dress, walked by, admiring the vivid bouquets and exquisite handicrafts.

Netoliese stovėjo Antanas. Jis buvo nepaprastai ramus, apsirengęs liaudiškais rūbais ir kažkodėl visiškai nejuda.

Nearby stood Antanas. He was exceptionally calm, dressed in folk clothes and for some reason completely motionless.

Tiesą sakant, Antanas taip gerai įsiliejo su skulptūromis, kad Eglė manojo jį esant viena iš jų.

In fact, Antanas blended in so well with the sculptures that Eglė thought he was one of them.

Jis stovėjo toks nekaltas, akmeniniame marmure, kad jo žvilgsnis atrodė iškaltas amžiams.

He stood so innocent, in stone marble, that his gaze seemed carved for eternity.

Eglė nusprendė pasidalinti savo mintimis su tuo, ką ji manyto buvo akmens skulptūra.

Eglė decided to share her thoughts with what she thought was a stone sculpture.

"Sveiki, mielas drauge," sako Eglė į akmeninį Antano veidą. "Jūsų išraiška tokia rimta. Ar džiaugiatės švente?" Matydama, kad "skulptūra" neturi atsakymo, Eglė tęsė, "Man šventės metu visada taip linksma. Visur muzika, šokiai, o ir maistas... hmm, kvapnus!"

"Hello, dear friend," Eglė said to Antanas' stony face. "Your expression is so solemn. Are you enjoying the festival?" Seeing that the "sculpture" had no response, Eglė continued, "I always have so much fun at the festival. There's music everywhere, dancing, and the food... hmm, so fragrant!"

Netikėtai pro šalį prabėgo Giedrė, Antano draugė, kuri išvydo Eglę šnekant su Antanu. Ji negalėjo atsilaikyti. Prasiveržė nevaldomas juokas. "Eglė, Eglė, jis nėra skulptūra! Tai Antanas! Jis tik pabandė išlikti nejudrus!"

Unexpectedly, Giedrė, Antanas's friend, ran by and saw Eglė talking to Antanas. She couldn't help it. Uncontrollable laughter burst out. "Eglė, Eglė, he's not a sculpture! That's Antanas! He just tried to stay still!"

Eglė iš pradžių tapo raudona kaip uogienė, kurią pardavinėjo netoliese. Tačiau vėliau, supratusi savo klaidą, prisijungė prie juoko.

At first, Eglė turned as red as the jam being sold nearby. However, later realizing her mistake, she joined in the laughter.

Antanas, pagaliau pajudėjęs, su šypsena pasisveikino, "Sveika atvykusi į šventę, Eglė. Džiaugiuosi, sugebėjau tave prajuokinti."

Finally moving, Antanas greeted with a smile, "Welcome to the festival, Eglė. I'm glad I could make you laugh."

Jie visi susikibo rankomis ir kartu šoko prie to meto populiariausių šventės dainų.

They all joined hands and danced together to the most popular festival songs of the time.

Visą dieną trio leido skanaujant lietuviškus patiekalus, mėgaujantis liaudies menais, ir besidalijant širdingais juokais.

The trio spent the entire day enjoying Lithuanian dishes, indulging in folk art, and sharing heartfelt laughter.

Nors pirmas susitikimas buvo netikėtai komiškas, Eglė, Antanas ir Giedrė tapo puikiais draugais.

Although their first encounter was unexpectedly comical, Eglė, Antanas, and Giedrė became great friends.

Ir taip, būtent džiaugsmo ir bendrystės akimirkos, yra tie brangiausi atsiminimai, kurie dar labiau sušildo širdį rudenio auksinėje šventės kupinoje Vilniaus senamiesčio širdyje.

And so, it is these moments of joy and togetherness that are the dearest memories, warming the heart even more in the golden celebration of autumn in the heart of Vilnius Old Town.