Vėlų sekmadienio rytą Vilniaus senamiesčio aikštėje Agnė, Jonas ir Giedrė susitiko, kad pasivaikščiotų po saują pilno senovės kvapą gniaužiančio miesto.

On a late Sunday morning in the Old Town Square of Vilnius, Agnė, Jonas, and Giedrė met to take a stroll through the city, which exuded a handful of ancient aromas.

Saulė spindėjo aukštai, ir pėsčiųjų gatvelės virpėjo nuo savaitgalio šurmulio.

The sun shone high, and the pedestrian streets vibrated with the weekend hustle and bustle.

Netikėtai Agnė, kuri buvo labai smalsi ir atsainiai kalbanti, priešais universiteto sieną išvydo skulptūrą, panašią į tikrą žmogų.

Unexpectedly, Agnė, who was very curious and casually speaking, spotted a sculpture in front of the university wall that looked like a real person.

Skulptūra dailiai buvo iškaltas jaunas vyras su knyga rankose, toks gyvas, kad net Agnė susipainiojo.

The sculpture delicately depicted a young man with a book in hand, so lifelike that even Agnė was fooled.

Nerūpestingai Agnė nusprendė prieiti prie "žmogaus" ir pakalbinti.

Carelessly, Agnė decided to approach the "person" and strike up a conversation.

"Labas rytas!" - linksmai pasisveikino ji, "Ar tau patinka skaityti čia, po atviru dangumi?"

"Good morning!" she cheerfully greeted, "Do you enjoy reading here, under the open sky?"

Tylą kaip atsakymą suprato per vėlai.

Silence was her only response, which she realized a little too late.

Jonas ir Giedrė, girdėdami šią vienpusę pokalbį, negalėjo sutramdyti juoko.

Jonas and Giedrė, overhearing this one-sided conversation, couldn't contain their laughter.

"Agnė, tau ne atrodo, kad tavo naujasis draugas... šiek tiek... iš akmenio?" - kikeno Jonas.

"Agnė, don't you think your new friend... is a bit... made of stone?" chuckled Jonas.

Agnė pažvelgė į skulptūrą atidžiau ir pamatė, kad "žmogus" iš tiesų buvo akmeninis.

Agnė looked more closely at the sculpture and saw that the "person" was indeed made of stone.

Iš pradžių jai pačiai buvo juokinga, bet vėliau užplūdo nedidelis gėdos jausmas.

At first, it was funny to her, but later a slight feeling of embarrassment washed over her.

"Na, ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai mano akys man klastingai pajuokauja," - juokdamasi tarė Agnė.

"Well, it's not the first or the last time that my eyes deceivingly mock me," Agnė said, laughing.

Tą dieną jie dar ilgai vaikščiojo po senamiestį, aplankydami garsiąsias vietas: Pilies gatvę su senais namais, katedrą su auksiniu varpine, ir žinoma, Užupį su jo laisvę dvelkiančia dvasia.

That day, they wandered around the old town for a long time, visiting famous places: Pilies Street with its old houses, the cathedral with its golden spire, and of course, Užupis with its spirit of freedom.

Jonas su Giedre nepaleido progos priminti Agnei apie jos "pokalbį" su statula, ir tai tapo jų nuotykio metu mylimiausiu anekdotu.

Jonas and Giedrė didn't miss the chance to remind Agnė about her "conversation" with the statue, and it became their favorite anecdote of the adventure.

Baigiant dieną, jie susėdo kavinėje prie Katedros aikštės, kur grojo rami muzika.

As the day drew to a close, they sat in a café at Cathedral Square, where soothing music played.

Agnė, Jonas ir Giedrė dalijosi kepyklėlės ragaišiais ir šiltomis arbatomis, o aplink juos sklandė žmonių kalbos ir miesto gatvių sušurmulys.

Agnė, Jonas, and Giedrė shared pastries and warm teas, while around them the murmur of people's conversations and the bustle of the city streets filled the air.

Širdyse jie jautė ramybę ir draugystę, ir nors Agnės smalsus "susitikimas" teikė juoką, tai buvo tik dar vienas prisiminimas jų bendrų nuotykių knygoje.

In their hearts, they felt peace and friendship, and although Agnė's curious "encounter" brought laughter, it was just another memory in their shared adventures.

Ir taip, nusidriekęs senamiesčio akmenuotas takas vedė juos į naujas patirtis, bet viena iš jų - netyčinis pokalbis su skulptūra - lieka ne tik nuotraukose, bet ir draugų juokais, kuriuos vėlinės vasaros vakarais jos prisimins su šiluma širdyse.

And so, the worn cobblestone path of the old city led them to new experiences, but one of them - the unintentional conversation with the sculpture - remains not only in photographs but also in the jokes of friends, which they will fondly remember on late summer evenings.