Rytas buvo saulėtas, o Trakų pilis švietė ežero vandens atspindžiuose.

The morning was sunny, and Trakai Castle gleamed in the reflections of the lake's water.

Aistė stovėjo ant tilto, žvelgdama į šimtmečius seną sieną.

Aistė stood on the bridge, gazing at the centuries-old walls.

Ji laikė Dovydo ranką.

She held Dovydas's hand.

Jie abu jautėsi nervingi.

They both felt nervous.

„Ar prisimeni, kai čia buvom vaikystėje?

"Do you remember when we were here as children?"

“ – paklausė Aistė.

Aistė asked.

Dovydas linktelėjo.

Dovydas nodded.

„Taip, ta diena buvo nuostabi,“ – atsakė jis.

"Yes, that day was wonderful," he replied.

„Tada mes buvome mažai.

"Back then, we were little."

“Jie žengė pirmuosius žingsnius į pilies kiemą.

They took their first steps into the castle courtyard.

Žingsniai aidėjo tarp mūro sienų.

Their steps echoed between the stone walls.

Aistė jautėsi lyg laiko mašina grąžintų ją į vaikystę.

Aistė felt as if a time machine had taken her back to her childhood.

„Dovydai, man taip keista čia būti po tiek metų,“ – sakė ji.

"Dovydas, it's so strange to be here after so many years," she said.

„Mano širdis daužosi greitai.

"My heart is beating fast."

“„Aš taip pat jaučiuosi.

"I feel the same way.

Bet tai ypatinga akimirka.

But this is a special moment."

“Jie priėjo didelę duris, kuriose stovėjo kiti šeimos nariai.

They approached the large doors where the other family members were standing.

Visi buvo pasipuošę ir laimingi.

Everyone was dressed up and happy.

Senelis Edmundas šypsojosi, močiutė Laima nervingai taisė suknelę.

Grandpa Edmund smiled, and Grandma Laima was nervously adjusting her dress.

Atrodė, lyg būtum grįžus į vaikystės pasaką.

It felt like stepping into a childhood fairy tale.

„Aiste, Dovydai!

"Aistė, Dovydas!"

“ – sušuko močiutė.

Grandma shouted.

Ji apkabino anūkus.

She hugged her grandchildren.

„Aš taip jūsų laukiau!

"I have been waiting for you!

Negalėjau patikėti, kad vėl susitiksime čia.

I couldn't believe that we would meet here again."

“Senelis Edmundas pasakė: „Kai paskutinis kartas, kai mes visi buvome kartu, buvo toks senas laikas.

Grandpa Edmund said, "The last time we were all together was so long ago.

Bet Trakai visada liko mūsų širdyse.

But Trakai has always remained in our hearts."

“Visi susėdo prie ilgo stalo.

Everyone sat down at a long table.

Ten buvo daug maisto – šviežių daržovių, skanėstų ir gardžių pyragų.

There was plenty of food—fresh vegetables, treats, and delicious pies.

Aistė iškėlė taurę: „Aš noriu pasakyti, kad ši šeima man yra brangi.

Aistė raised her glass: "I want to say that this family is precious to me.

Mes turėjome sunkumų, bet šiandien yra mūsų diena.

We have had our struggles, but today is our day."

“„Ir mūsų meilė niekada nesikeitė,“ – pridūrė Dovydas.

"And our love never changed," added Dovydas.

Šeima kalbėjosi ir juokėsi, visa diena prabėgo greitai.

The family talked and laughed, and the whole day passed quickly.

Močiutė Laima pasakojo senas istorijas apie pilį ir slaptingus laikus.

Grandma Laima told old stories about the castle and mysterious times.

Vaikai klausėsi, akys nušvitusios nuo nuostabos.

The children listened, their eyes bright with wonder.

Kai saulė leidosi, visi jautėsi arčiau vienas kito.

As the sun set, everyone felt closer to each other.

Trakų pilis buvo tarsi magiškas tiltas, jungiantis praeitį su dabartimi.

Trakai Castle was like a magical bridge, connecting the past with the present.

Tą vakarą, kai jie išėjo pro pilies vartus, Aistė ir Dovydas susikabino rankomis.

That evening, as they exited through the castle gates, Aistė and Dovydas held hands.

„Tai buvo ypatinga diena,“ – sakė Aistė.

"This was a special day," said Aistė.

„Niekada nepamiršiu.

"I will never forget it."

“„Taip, dabar mes turime tiek daug prisiminimų,“ – atsakė Dovydas.

"Yes, now we have so many memories," replied Dovydas.

Jie nusišypsojo vienas kitam ir grįžo namo, žinodami, kad šeima yra stipri ir vieninga.

They smiled at each other and went home, knowing that their family was strong and united.

Ir ta pilis visada bus jų prisiminimų namai.

And that castle would always be the home of their memories.