Vasaros vidurdienį Vilniaus tarptautinis oro uostas buvo pilnas keliautojų.

At a summer noon, Vilnius International Airport was filled with travelers.

Žmonės skubėjo, nešėsi savo lagaminus, vaikams džiaugsmo klegesys ir žingsnių aidai užliejo terminalą.

People were rushing, carrying their suitcases, the laughter of children and the echoes of footsteps filled the terminal.

Šilti saulės spinduliai skverbėsi per didelius langus, apšviesdami modernius meno kūrinius, jaukiai įsitaisiusius visur aplinkui.

Warm rays of sun pierced through the large windows, illuminating modern art pieces comfortably settled all around.

Gabija, amžinai vėluojanti ir lengvai išsiblaškanti menininkė, liguistai grūdosi pro žmonių minią.

Gabija, forever late and easily distracted artist, anxiously pushed her way through the crowd.

Ji tempė savimi didžiulį krepšį, pilną meno reikmenų.

She was dragging a huge bag full of art supplies.

Ji norėjo spėti į lėktuvą, kuris skraidins ją į svarbią meno parodą.

She wanted to catch a plane that would take her to an important art exhibition.

Šiandien pagaliau ji galės atiduoti savo darbus prestižiniam konkursui.

Today, she would finally be able to submit her works to a prestigious competition.

Tačiau ji vis nespėjo.

But she kept lagging behind.

Kūnas drebėjo iš jaudulio ir baimės - ar ji suspės?

Her body trembled with excitement and fear - would she make it?

Staiga, ji pastebėjo kažką neįprasto.

Suddenly, she noticed something unusual.

Dėmesį patraukė netikėtas garsas.

Her attention was caught by an unexpected sound.

Pasukusi galvą, ji pamatė lamą, sekusią ją kaip šešėlis.

Turning her head, she saw a llama following her like a shadow.

Gabija tiesiog stebeilijo į gyvūną, bandydama prisiminti, kaip jis čia atsirado.

Gabija just stared at the animal, trying to remember how it got here.

Jos maištingas protas iškėlė vienintelę galimybę: „Tai turi būti fortūnos ženklas!"

Her rebellious mind raised a single possibility: "It has to be a sign of fortune!"

Greitai mąstyti nebuvo laiko.

There was no time to think quickly.

Be to, galvoje jai dumplia meno idėja.

Besides, an artistic idea was brewing in her mind.

Galbūt šio gyvūno vieta - meninėje instaliacijoje.

Perhaps the place for this animal was in an art installation.

Mindaugas stovėjo prie saugumo patikros.

Mindaugas stood at the security checkpoint.

Jis niekada nesijuokė darbo metu.

He never laughed while on duty.

Jis kasdien griežtai dirigavo savo kontrolės darbą ir sekė, kad viskas būtų tvarkoje.

Every day, he strictly managed his control tasks and made sure everything was in order.

Bet jis turėjo slaptą aistrą - tapybą.

But he had a secret passion - painting.

Vien proga pažvelgti į Gabijos eskizą, atrodė kaip stebuklas.

Just the chance to glance at one of Gabija's sketches felt like a miracle.

Jos darbai buvo nuostabūs.

Her works were amazing.

Bet šiandien nebuvo tinkamas laikas džiaugtis menu.

But today was not the right time to enjoy art.

Ypač, kai jis pamatė, kad Gabija vilko lamą prie patikros punkto.

Especially when he saw Gabija pulling a llama to the checkpoint.

„Tai čia kas per nesąmonė?!" - pasipiktino Mindaugas, sukryžiavęs rankas ant krūtinės.

"What kind of nonsense is this?!" Mindaugas fumed, crossing his arms over his chest.

Gabija šypsojosi, pabandžiusi jausti nuoširdumo pro ašaras.

Gabija smiled, trying to feel earnest through her tears.

„Tai mano meninės instaliacijos dalis," - sakė ji, drąsiai.

"It's part of my art installation," she said boldly.

„Sakiau, kad bus ypatinga, ar ne?“

"I told you it would be special, didn't I?"

Mindaugas negalėjo patikėti savo ausimis.

Mindaugas couldn't believe his ears.

Paskutinis dalykas, kurį jam reikėjo šiandien, buvo lankyti lamą oro uoste.

The last thing he needed today was to deal with a llama at the airport.

Bet mintyse jam sklandė vaizdas apie ją - ypatingą menininkę.

But in his mind, he pictured her - the extraordinary artist.

„Mano darbas - užtikrinti saugumą," - jis patikino, bet net pats jautėsi neįtikintas.

"My job is to ensure security," he asserted, but even he felt unconvinced.

„Saugumas? Jūs turite galvoti plačiau.

"Security? You need to think broader.

Menas - tai irgi saugumas – širdies saugumas.

Art is also security - the security of the heart.

Be to, lama labai raminanti," - drąsiai tarstėlėjo Gabija.

Plus, the llama is very calming," Gabija retorted confidently.

Mindaugas minutę sustojo.

Mindaugas hesitated for a moment.

Po visų taisyklių ir normų, galbūt ši menininkė teisingai kalbėjo.

Beneath all the rules and regulations, perhaps this artist was right.

Galbūt kažkas gražaus gali būti ir nekaltas.

Perhaps something beautiful could also be harmless.

Jis pažvelgė į lamą, bandydamas rasti tinkamą atsakymą.

He looked at the llama, trying to find the right answer.

Pagaliau, atsirėmęs, jis pasitraukė į šoną.

Finally, leaning back, he stepped aside.

„Gerai, Gabija," - pasakė jis su retu šypsena.

"Okay, Gabija," he said with a rare smile.

„Aš patikrinsiu jūsų krepšį ir lamą.

"I'll check your bag and the llama.

Bet jūs dėmesingai rūpinkitės ja.

But you look after her closely.

Ir pasisekimo meno konkurse."

And good luck in the art competition."

Gabija nuoširdžiai šypsojosi.

Gabija smiled sincerely.

Ji suprato, kad kiekvienas žmogus turi savąją istoriją.

She understood that everyone has their own story.

Mindaugas nebuvo tiesiog griežtas saugumietis.

Mindaugas wasn't just a strict security officer.

Jis buvo menininkas kaip ir ji.

He was an artist, just like her.

Po patikros, Gabija užlipo į lėktuvą, turėdama visus savo reikmenis su savimi.

After the check, Gabija boarded the plane with all her supplies.

Lama, glostoma keleivių, stovėjo ramiai.

The llama, petted by passengers, stood calmly.

Mindaugas, likęs oro uoste, mąstė apie tai, ką tik išgyveno.

Mindaugas, left at the airport, thought about what had just happened.

Jis paėmė iš kišenės mažą lapelį popieriaus.

He took a small piece of paper from his pocket.

Gabija padovanojo jam vieną savo eskizų.

Gabija had given him one of her sketches.

Įkvėptas Gabijos drąsos ir kūrybiškumo, nusprendė vėl atsigręžti į meną.

Inspired by Gabija's courage and creativity, he decided to return to painting.

Nuo to laiko, kai Gabija parodė jam, kad menas gali būti netikėtų formų, jis ėmė dažniau paimti į rankas dažus ir teptukus.

From that time on, after Gabija showed him that art could come in unexpected forms, he began to take up paints and brushes more often.

Gabija, tą lemtingą dieną, išglostė jo širdies gelmes ir įkvepė siekti daugiau.

Gabija, on that fateful day, touched the depths of his heart and inspired him to strive for more.

Abu jie tą dieną pamokė kažką svarbaus.

Both of them learned something important that day.

Gabija suprato, kad reikia būti organizuotesnei, o Mindaugas pagaliau priėmė savo menininko šauksmą.

Gabija realized she needed to be more organized, while Mindaugas finally embraced his calling as an artist.

Vilniaus oro uostas tapo jų likimo kryžkelė.

Vilnius Airport became a crossroads of their destinies.