Saulėtą vasaros dieną po apokalipsės, Kuršių nerijos krantais vandenys plakėsi ramiai.

On a sunny summer day after the apocalypse, the waters lapped gently against the shores of the Curonian Spit.

Užleistos smėlio kopos ir griuvėsiai stiepėsi iki horizonto.

Abandoned sand dunes and ruins stretched to the horizon.

Tyla čia buvo neįprasta.

The silence here was unusual.

Tarp griuvėsių ir užaugusių krūmų, Dovydas ieškojo maisto ir vandens.

Among the ruins and overgrown bushes, David searched for food and water.

Jo šeima dingo, o dabar jo tikslas – išgyventi ir rasti saugią vietą.

His family was gone, and his goal now was to survive and find a safe place.

Staiga jis išgirdo šnarėjimą.

Suddenly, he heard a rustling sound.

Pradėjo eiti tyliai, tačiau pasiruošęs gintis.

He began to move quietly, prepared to defend himself.

Prie krūmo pamatė moterį.

Near a bush, he saw a woman.

Ji krūptelėjo pamačiusi jį, bet nesitraukė.

She flinched when she saw him, but didn’t back away.

„Sveika“, – švelniai tarė Dovydas, bandydamas nerodyti grėsmės.

"Hello," David said softly, trying to seem non-threatening.

„Sveikas“, – atsakė ji, vis dar atsargiai.

"Hello," she replied cautiously.

„Aš Rūta.

"I’m Ruta.

Ieškau savo brolio.

I’m looking for my brother."

“Dovydas matė jos akis pilnas skausmo ir vilties.

David saw the pain and hope in her eyes.

Jiedu pasikalbėjo.

They talked.

Rūta ieškojo savo brolio.

Ruta was searching for her brother.

Jis jautėsi panašiai – vienišas ir pasiruošęs padėti.

He felt similarly—lonely and ready to help.

„Aš Dovydas.

"I’m David.

Galime ieškoti kartu“, – pasiūlė jis.

We can look together," he offered.

Ji sutiko su mažėjančia baime ir didėjančiu tikėjimu.

She agreed, with diminishing fear and growing trust.

Dienos ėjo, jiedu bendromis jėgomis kovojo su badu ir pavojais.

Days went by, and together they fought hunger and dangers.

Kartą, sugrįžę iš miško, pamatė grupę provokatyvių žmonių prie jų stovyklos.

Once, when they returned from the forest, they saw a group of intimidating people near their camp.

Dovydas ir Rūta sujungė jėgas ir pabėgo į tankmę, kol grupė ieškojo jų.

David and Ruta joined forces and fled into the thick woods while the group searched for them.

Po kelių dienų naktį, didelė audra užklupo juos.

A few nights later, a large storm hit them.

Vėjas sulaužė medžius ir lietus juos permirkio.

The wind broke trees, and the rain drenched them.

Vienas medis griuvo netoli jų, vos nepažeisdamas.

A tree fell close to them, nearly injuring them.

Jie suprato, kad turi pasikliauti vienas kitu, kad išgyventų.

They understood that they had to rely on each other to survive.

Audra baigėsi, nuovargis buvo juntamas, bet jie išsigelbėjo.

The storm ended, they felt exhausted, but they were safe.

Rūta pažiūrėjo į Dovydą, dėkinga už jo pagalbą.

Ruta looked at David, grateful for his help.

„Ačiū“, – tarė ji.

"Thank you," she said.

„Niekaip nesugebėčiau be tavęs.

"I wouldn’t have made it without you."

“„Ir aš, Rūta“, – atsakė jis paprastai.

"Neither would I, Ruta," he replied simply.

„Kartu išgyvensim.

"We’ll survive together."

“Taip jie tapo draugais.

Thus, they became friends.

Kiekviena diena stiprino jų ryšį.

Each day strengthened their bond.

Nors brolį rasti dar nepavyko, Rūta užmezgė ryšį su žmogumi, kuriuo pasitikėjo.

Although they hadn't yet found her brother, Ruta had formed a connection with someone she trusted.

Dovydas jautėsi stipresnis ir tikslingesnis.

David felt stronger and more purposeful.

Nauja diena pagimdė naujas viltis.

A new day brought new hopes.

Jiems einant pakrante, išgirdo žmogaus balsą.

As they walked along the shore, they heard a human voice.

Jie nusišypsojo sakydami: „Mes rasime jį.

They smiled, saying, "We will find him."

“ Taip ir buvo – pasaulis pamažu kėlėsi iš griuvėsių, o jie, būdami kartu, turėjo daugiau jėgų ir tikėjimo bendra ateitimi.

And so it was—the world was slowly rising from its ruins, and together, they had more strength and faith in their shared future.