Saulės šviesa liejosi per Kernavės kalvas, palietusi medžius, senovės griuvėsius ir žalios pievos paviršių.

The sunlight streamed over the hills of Kernavė, touching the trees, ancient ruins, and the green meadow's surface.

Rasa stovėjo šalia savo brolio Mindaugo.

Rasa stood next to her brother Mindaugas.

Jie retai kalbėjosi nuo tėvo mirties, bet šiandien turėjo tai padaryti.

They rarely spoke since their father's death, but today they had to.

„Mindaugai, prisimeni, kaip čia žaisdavome vaikystėje?

"Mindaugas, do you remember how we used to play here in our childhood?"

“ – paklausė Rasa, lenkdama galvą.

Rasa asked, tilting her head.

Mindaugas žiūrėjo į tolimą horizontą, giliai įkvėpė.

Mindaugas looked at the distant horizon and took a deep breath.

„Taip, Rasa.

"Yes, Rasa.

Čia buvau visada.

I was always here.

Tu išvykai.

You left."

“ Jo balsas buvo rimtas, bet jame jautėsi skausmas.

His voice was serious but filled with pain.

Rasa pajuto sąžinės priekaištą.

Rasa felt a pang of guilt.

„Žinau.

"I know.

Atsiprašau.

I'm sorry.

Aš tik norėjau pamatyti pasaulį.

I just wanted to see the world.

Bet dabar grįžau.

But now I'm back."

“ Ji palietė sesers ranką.

She touched her brother's hand.

„Gal galime aplankyti senus vietas kartu?

"Maybe we can visit the old places together?"

“Mindaugas pajuto šilumą Rasos rankoje, bet jis vis dar neužtikrino.

Mindaugas felt warmth in Rasa's hand, but he was still unsure.

„Gerai.

"Alright.

Galime pabandyti.

We can try."

“Jiedu ėjo miško takeliais, kūnas ir protas prisiminė vaikystės žaidynes.

They walked along the forest paths, their bodies and minds recalling childhood games.

Jie sustojo prie senos urvo, kur mėgdavo slėptis.

They stopped by an old cave where they used to hide.

Ten jie rado seną medžio drožinį – tėvo darbelį.

There, they found an old wooden carving - their father's handiwork.

„Tėtis visada mus rėmė, ar ne?

"Dad always supported us, didn't he?"

“ – sakė Rasa, žvelgdama į smulkius raštus.

Rasa said, looking at the intricate patterns.

„Taip, rėmė.

"Yes, he did.

Ir kai tavęs nebebuvo, aš likau.

And when you left, I stayed.

Likti buvo mano pasirinkimas.

Staying was my choice."

“ Mindaugas galėjo pagaliau išsakyti savo jausmus.

Mindaugas finally expressed his feelings.

Rasa suprato, kiek daug buvo prarasta.

Rasa realized how much had been lost.

„Ačiū, kad likai.

"Thank you for staying.

Aš nepastebėjau, kiek aukojaisi.

I didn't notice how much you sacrificed."

“ Jos akys šiek tiek sudrėko.

Her eyes grew slightly moist.

„Turėjau.

"I had to.

Tai buvo mano pareiga.

It was my duty."

“ Mindaugas pajuto, kaip nuo pečių nuslydo našta.

Mindaugas felt a burden lift from his shoulders.

Jie tęsė kelionę iki tėvo kapo.

They continued their journey to their father's grave.

Vieta buvo ramiai įsitaisiusi tarp senovinių medžių.

The place was peacefully nestled among ancient trees.

Jie susiglaudė.

They hugged each other.

„Ar galime pradėti iš naujo?

"Can we start anew?"

“ – Rasa švelniai paklausė.

Rasa gently asked.

„Taip, aš taip pat noriu tai padaryti,“ – galiausiai atsakė Mindaugas.

"Yes, I want to do that too," Mindaugas finally replied.

Jie ilgai stovėjo prie kapo, laikydami vienas kitą.

They stood by the grave for a long time, holding each other.

Saulė leidosi už kalvų, pievoje plevėsavo vėjas, o paukščiai giedojo dainingą melodiją.

The sun set behind the hills, the meadow swayed in the breeze, and the birds sang a melodic song.

Rasa pajuto, kaip grįžta vidinė ramybė.

Rasa felt a return of inner peace.

Ji jautė ryšį su brolio ir tėvo palikimu.

She sensed a connection with her brother and their father's legacy.

Mindaugas suprato, jog gali ieškoti savo svajonių ir tuo pačiu metu gerbti šeimą.

Mindaugas realized that he could pursue his dreams while honoring his family.

Taip, jiedu pradėjo naują gyvenimo skyrių, susitaikę ir pasirengę ateičiai.

Thus, they began a new chapter in life, reconciled and ready for the future.