Klaipėdos uostas šurmuliavo.

The Klaipėda port was bustling.

Vėjalis kėlė bangas Baltijos jūroje.

A light breeze stirred the waves of the Baltic Sea.

Spalvotos vėliavos plazdeno virš laivų.

Colorful flags fluttered above the ships.

Jonas stovėjo prie laivo denio.

Jonas stood on the ship's deck.

Jis dėvėjo mėlyną uniformą, akimis ieškojo Aistės ir jų dukrytės.

He was wearing a blue uniform, his eyes searching for Aistė and their little daughter.

Rudens lapai sukosi ore, o Jonas jautė širdyje sunkumą.

Autumn leaves swirled in the air, and Jonas felt a heaviness in his heart.

Aistė stovėjo šalia uosto vartų.

Aistė was standing by the port gates.

Jos akys buvo drėgnos.

Her eyes were wet.

Laikydama dukrytę už rankos, ji bandė šypsotis.

Holding her daughter's hand, she tried to smile.

Dukrytė, susigūžusi palto kišenėje, žiūrėjo į tėtį.

The little girl, nestled in the pocket of her coat, looked at her father.

Aistė žinojo, kad tai bus ilgas atsisveikinimas.

Aistė knew that this would be a long goodbye.

Ne ugnias diena, tačiau Rudens lygiadienis priminė laiko tėkmę.

Not a fire day, but the Autumn Equinox reminded them of the passage of time.

Jonas pasilenkė prie Aistės ir dukters.

Jonas bent down to Aistė and their daughter.

Jis jautėsi kaltas.

He felt guilty.

"Aiste, noriu, kad būtum stipri.

"Aistė, I want you to be strong.

Aš palikau laiškus jums abiem.

I left letters for both of you.

Atidarykite juos per gimtadienius ir šventes," - pasakė jis.

Open them on birthdays and holidays," he said.

Jo balsas buvo tvirtas, bet akys išdavė rūpestį.

His voice was firm, but his eyes betrayed his concern.

Laikas spaudė.

Time was pressing.

Laivas turėjo išplaukti.

The ship was about to depart.

Jonas palinkėjo ir suprato, kad šis atsisveikinimas – tai tik pradžia.

Jonas offered his wishes and realized that this farewell was just the beginning.

Laivas po truputį tolsta.

The ship slowly moved away.

Aistė laikė dukrytę, smarkiai apglėbdama pečius.

Aistė held their daughter, wrapping her arms tightly around her shoulders.

Jos rankoje buvo pirmasis laiškas nuo Jono.

In her hand was the first letter from Jonas.

Kai laivas dingo horizonte, Aistė atsargiai išlankstė Jonos laišką.

As the ship disappeared on the horizon, Aistė carefully unfolded Jonas's letter.

Skaitė tyliai, o dukrytė žiūrėjo į ją.

She read quietly, while the little girl watched her.

"Brangiosios, aš jus myliu," - skambėjo Jonos žodžiai.

"My dears, I love you," Jonas's words resonated.

Jis rašė apie meilę, apie tai, kaip svarbu likti stipriems.

He wrote about love, about the importance of staying strong.

Aistė pajuto, kaip baimė traukiasi.

Aistė felt her fear recede.

Ji žinojo, kad gali susidoroti su viskuo.

She knew she could handle anything.

Jonas paliko gabalėlį savęs su ja ir dukra.

Jonas had left a piece of himself with her and their daughter.

Jis išplaukė, tačiau jo meilė liko.

He sailed away, but his love remained.

Aistė šypsojosi, jausdama ramybę ir stiprybę.

Aistė smiled, feeling peace and strength.

Klaipėdos uosto šurmulys tilo, bet Aistė su dukra stovėjo drąsiai.

The bustle of the Klaipėda port quieted, but Aistė and her daughter stood bravely.

Rudens vėjas buvo šaltas, bet jų širdys šildėsi Jonos meilės šiluma.

The autumn wind was cold, but their hearts were warmed by Jonas's love.

Laiko ratas sukosi, tačiau jie galėjo įveikti visa, ko reikia.

The wheel of time turned, but they could overcome whatever was needed.

Jie nebuvo vieni.

They were not alone.