Jurgis ir Rasa stovėjo prie Kryžių kalno.

Jurgis and Rasa stood by the Kryžių kalnas (Hill of Crosses).

Rudens vėjas švilpė, o lapai krito ant žemės, traškėdami po kojomis.

The autumn wind whistled, and leaves fell to the ground, crunching underfoot.

"Ką mes čia veikiame, Jurgi?

"What are we doing here, Jurgi?"

" - paklausė Rasa, apžiūrėdama nesibaigiantį kryžių mišką.

Rasa asked, surveying the endless forest of crosses.

Jurgis pažvelgė į ją, tvirtai suspaudęs žandikaulį.

Jurgis looked at her, his jaw tightly clenched.

"Mūsų šeimos relikvija čia.

"Our family's relic is here.

Aš žinau," - atsakė jis.

I know it," he replied.

Anot pasakojimų, brangakmeniais puoštas šeimos kryžius kažkada buvo padėtas čia, kad apsaugotų šeimą nuo blogos akies.

According to tales, the family cross, adorned with gemstones, was once placed here to protect the family from the evil eye.

Jurgis jautė, kad privalo jį rasti.

Jurgis felt that he had to find it.

Rasa, nors ir skeptiška, atsiminė savo močiutės pasakojimus apie šią relikviją.

Rasa, though skeptical, recalled her grandmother's stories about this relic.

Ji žinojo, kad Jurgiui tai svarbu.

She knew it was important to Jurgis.

Žingsniuodami pro medinius ir metalinius kryžius, jų sielą šildė šių vietų sakralumas.

As they walked past wooden and metal crosses, their souls were warmed by the sacredness of the place.

Tačiau debesys danguje darėsi vis tamsesni, palikdami šešėlius ant kalvos.

However, the clouds in the sky were becoming darker, casting shadows on the hill.

"Orai blogėja," - perspėjo Rasa.

"The weather's getting worse," warned Rasa.

Jurgis nesustojo.

Jurgis did not stop.

Jo akys ieškojo kažko ypatingo, kažko, kas priklausytų jų šeimai.

His eyes searched for something special, something that belonged to their family.

Staiga atsirado vėjas, susukęs lapus aplink jų kojas.

Suddenly, a gust of wind swirled leaves around their feet.

"Jurgi, turime eiti!

"Jurgi, we have to go!"

" - Rasa paragino, laikydama striukę, kad nesusikauptų lietaus lašai.

Rasa urged, holding her jacket to keep the rain at bay.

Jurgis vienas šešėlyje pastebėjo seną kryžių.

Jurgis noticed an old cross in the shadows.

Mąstė, gal tai tas.

He wondered if it was the one.

O gal tik dar vienas kryžius tarp tūkstančių?

Or was it just another cross among thousands?

Bet širdis sakė pabandyti.

But his heart told him to try.

Jis prisiartino, ranka paliesdamas drėgną medį.

He approached, touching the wet wood with his hand.

"Čia," - pasakė patylėjo, padaręs pūtimą žemėje.

"Here," he said quietly, as he cleared the earth.

Kažkas atsidenginėjo.

Something began to reveal itself.

Jo veide pasirodė išraiška, kurios Rasa nesitikėjo - pagaliau šypsena.

An expression appeared on his face that Rasa did not expect—finally, a smile.

Kryžius buvo paprastas, tamsus, tačiau turėjo išskirtinę graviraciją, jų šeimos simbolį.

The cross was simple, dark, but it had a distinctive engraving, their family symbol.

"Dabar tik reik važiuoti namo," - numetė Rasa, nors ir su nerimu stebėjo debesį.

"Now we just have to go home," Rasa remarked, although she watched the clouds with some apprehension.

Staiga griaustinio garsas paskatino juos bėgti.

Suddenly, a clap of thunder pushed them to run.

Kartu jie nubėgo per lietų, ieškodami prieglaudos.

Together, they dashed through the rain, seeking shelter.

Ankštame pastate, kai žaibai švietė, Jurgis atsisėdo šalia Rasos.

Inside a cramped building, as the lightning flashed, Jurgis sat next to Rasa.

Kartu jie pažiūrėjo į kryžių.

Together they looked at the cross.

"Tai daugiau nei tik daiktas, Rasa," - tyliai pasakė Jurgis.

"It’s more than just an object, Rasa," Jurgis said quietly.

Šiltos žvakės šviesoje jis suprato, kad kelionė buvo apie jų šeimos ryšį, o ne tik apie relikviją.

In the warm candlelight, he realized the journey was about their family connection, not just the relic.

"Tai ir apie mus.

"It's about us, too."

" Rasa palinksėjo, suprasdama, kad šis nuotykis juos suartino taip, kaip niekas kitas nebūtų galėjęs.

Rasa nodded, understanding that this adventure had brought them closer in a way that nothing else could.

Stormui nurimus, jie žinojo, kad ne tik rado šeimos turtą, bet ir sustiprino draugystės ir artumo ryšius.

As the storm calmed, they knew they had not only found the family treasure, but had also strengthened the bonds of friendship and closeness.

O Kryžių kalnas liko tylus sargybinis, liudijantis tiek kartų paslaptis ir ryšius po nuostabiai skaidriu rudens dangumi.

And the Kryžių kalnas remained a silent guardian, witnessing countless secrets and connections under the wonderfully clear autumn sky.