Rudens lapkričio vėsa Vilniaus Bernardinų parke buvo įsimintina.

The autumn coolness of November in Vilnius Bernardinų parkas was memorable.

Spalvinga rudens lapija dengė žemę, o gėlių sodai, nors jau ne tokie ryškūs, vis dar žavėjo praeivius.

The colorful autumn foliage covered the ground, and the flower gardens, though not as vibrant as before, still enchanted passersby.

Jurgis žengė lėtais žingsniais, laikydamas Mildą už rankos.

Jurgis walked slowly, holding Milda's hand.

Jis ką tik atsistatė po nedidelės operacijos ir jautėsi pavargęs.

He had just recovered from a minor operation and felt tired.

Milda, jo ištikima žmona, palaikė jį įtemptais momentais.

Milda, his devoted wife, supported him through tense moments.

Jis žinojo, jog laikas praleistas kartu buvo svarbiausias, ypač artėjant Visų Šventųjų dienai.

He knew that the time spent together was the most important, especially with All Saints' Day approaching.

„Kaip jautiesi?“ – paklausė Milda, švelniai spaudžiant jo ranką.

"How do you feel?" Milda asked, gently squeezing his hand.

„Geriau, bet vis dar šiek tiek silpnas,“ – prisipažino Jurgis, padėjęs jai šypsodamasis.

"Better, but still a bit weak," Jurgis confessed, smiling at her.

Rokas, Jurgio ir Mildos sūnus, laukė prie parko vartų.

Rokas, the son of Jurgis and Milda, was waiting at the park gates.

Jis buvo įpratęs mėgautis savo nepriklausomybe ir dažnai nesutapo su šeimos tradicijomis.

He was accustomed to enjoying his independence and often clashed with family traditions.

Vis dėlto Jurgis tikėjosi, kad jie galėtų vėl jaustis artimiau, kaip kadaise.

Nonetheless, Jurgis hoped they could feel close again as they once did.

Rokui ši diena atrodė tiesiog dar viena proga pabūti su šeima.

For Rokas, this day seemed just another opportunity to spend time with the family.

„Sveiki, tėti, mama,“ – pasisveikino Rokas, šiek tiek šaltai.

"Hello, dad, mom," greeted Rokas, a bit coldly.

Jurgis norėjo užmegzti pokalbį, bet žodžiai sunkiai lipo iš lūpų.

Jurgis wanted to start a conversation, but words were hard to find.

Jam reikėjo daugiau nei tik atsitiktinių žodžių.

He needed more than just random words.

Jis turėjo kalbėti apie tai, kas svarbu.

He had to speak about what mattered.

Parke jie susėdo ant suoliuko prie gėlių sodo, kurios buvo suvestos į įvairias spalvas.

In the park, they sat on a bench near a flower garden, composed of various colors.

Lapai tyliai šlamėjo.

Leaves rustled quietly.

Buvo ramybė, kurios Jurgis siekė savo širdyje.

It was the peace that Jurgis sought in his heart.

„Kokie gražūs čia gėlynai,“ - pasakė Milda, įkvėpdama giliu kvapu.

"These flower beds are so beautiful," said Milda, inhaling deeply.

Jurgis linktelėjo.

Jurgis nodded.

„Pamenu, kai buvau vaikas.

"I remember when I was a child.

Su savo mama lankydavomės čia kiekvieną rudenį.

I visited here every autumn with my mother.

Ji nuolat pasakojo man istorijas apie kiekvieną gėlę,“ - jis pradėjo, galvodamas apie savo jaunystės dienas parke.

She constantly told me stories about each flower," he began, reminiscing about his youth in the park.

„Ir aš tai prisimenu!

"I remember too!

Pasakojai man, kaip močiutė kiekvieną gėlę vadino pagal savo vardą,“ - tarė Milda su šiluma balse.

You told me how grandma named each flower after someone," said Milda with warmth in her voice.

Rokas atsiklaupė prie gėlių, bandydamas įsiklausyti į jų pasakojimą.

Rokas knelt by the flowers, trying to listen to their story.

„Jei močiutei buvo svarbu, gal aš irgi galėčiau sužinoti daugiau,“ jis sukluso, užsidegęs smalsumu.

"If it was important to grandma, maybe I could learn more too," he said, becoming intrigued.

Rokas pagaliau parodė susidomėjimą.

Rokas finally showed interest.

Jurgis tęsė savo pasakojimus apie savo motiną, apie tai, kaip ji mokė jį mylėti gamtą, ir kaip šis parkas buvo jų jungtis.

Jurgis continued his stories about his mother, about how she taught him to love nature, and how this park was their connection.

Kuo daugiau jis dalijosi, tuo stipriau jautėsi iširusi atskirtis tarp jų trijų.

The more he shared, the less they felt separated from one another.

Rokas klausėsi su besikeičiančiu požiūriu.

Rokas listened with a changing perspective.

Diena artėjo prie pabaigos, oras pasidarė vėsesnis, lapai švelniai pokšiavo po kojomis.

The day was drawing to a close, the air became cooler, and leaves gently crunched underfoot.

Jurgis, Milda ir Rokas stovėjo prie gėlynų, tyliai stebėdami rudens spalvas.

Jurgis, Milda, and Rokas stood by the flower beds, quietly observing the autumn colors.

Tame tyloje slypėjo susitaikymas ir supratimai, kurie juos suartino.

In that silence lay the reconciliation and understanding that brought them closer together.

„Važiuojam namo?“ - tyliai paklausė Milda.

"Shall we go home?" Milda asked softly.

Rokas linktelėjo, dabar jau nebėra toks niūrus.

Rokas nodded, no longer as sullen.

„Žinoma, bet vėl norėčiau atvažiuoti čia,“ Rokas pridūrė, kas sukėlė Jurgio veide šypseną.

"Of course, but I’d like to come here again," Rokas added, bringing a smile to Jurgis' face.

Jurgis jautėsi artimas šeimai kaip niekad.

Jurgis felt closer to his family than ever.

Jis žinojo, kad šie prisiminimai bus perduoti, kad galės tapti dalimi naujų tradicijų.

He knew these memories would be passed down to become a part of new traditions.

Šiame parke, kuriuos gyvenimo žingsnius lydėjo gėlės, šeimos jungtyje ir rudens vėsioje harmonijoje, jie rado ką branginti.

In this park, accompanied by flowers, the bond of family, and the cool harmony of autumn, they found something precious to cherish.