Žvarbios žiemos popietės šaltis išlindo pro langus, plaukė per sniegu nuklotus pagalius ir krito tiesiai ant Ambruo Krantinės mokyklos.

The cold of a frosty winter afternoon seeped through the windows, drifted over snow-covered logs, and fell directly upon Ambruo Krantinė School.

Ši mokykla tiko stebuklingai Ramiojo vandenyno pakrantei, kur kiekviena diena buvo lyg žavus peizažas.

This school miraculously suited the Pacific coast, where every day appeared like a charming landscape.

Ten žavėdamasi vaikščiojo Ruta, talentinga muzikantė, kurios nuoširdžiai melodijos burtai vertė praeivius bronzoti akis.

There, marveling as she walked, was Ruta, a talented musician whose sincere melodies captivated passersby.

Jos svajonės sustyguotos ateities simfonija.

Her dreams were orchestrated into a symphony of the future.

Bet šiandien rytas nušvito nuogirdomis ir abejonėmis.

But today, the morning dawned with rumors and doubts.

Ruta žinojo, kad artėjant Šv. Mikalojaus dienai, mokykloje vyks žiemos koncertas.

Ruta knew that with St. Nicholas Day approaching, a winter concert would take place at the school.

Ji norėjo padaryti įspūdingą solo pasirodymą, tačiau neįstengė suvaldyti vidinio balso, sakančio, kad ji nepakankamai gera.

She wished to deliver an impressive solo performance, but couldn't control the inner voice telling her she wasn't good enough.

Kiekvienas bandymas užgavo tylą klavišų ir elgiški Murkio kankinėjos.

Each attempt struck the silence of the keys and the timid trials of Murkio.

Mindaugas, jos klasės draugas ir ištikimas sąjungininkas, nekantriai stebėjo Rutos nerimą.

Mindaugas, her classmate and faithful ally, watched Ruta's anxiety with impatience.

Jis turėjo asmeninių jausmų jos atžvilgiu, tačiau dabar norėjo tik tai, kad ji švytėtų scenoje.

He had personal feelings for her, but now only wanted her to shine on stage.

Mindaugas dažnai sakydavo: „Ruta, tavo muzika yra kaip pati jūra, rami ir begalinė.

Mindaugas often said, "Ruta, your music is like the sea itself, calm and infinite.

Leisk jai kalbėti už tave."

Let it speak for you."

Pirmiausiai, Ruta dažnai atmesdavo jo pagalbą, bijodama silpnumo raiškos, tačiau artėjant pasirodymui ją užvaldė dvejonės.

At first, Ruta often rejected his help, fearing an expression of weakness, but as the performance approached, doubts overwhelmed her.

Vakare, prieš pat pagrindinę repeticiją, tarp jų įsiplieskė ginčas.

In the evening, just before the main rehearsal, an argument flared up between them.

Mato, jie kaltiavos iš nevilties ir išgąsčio, kad praranda draugystę.

They were arguing out of despair and fear of losing their friendship.

Juk scenoje net jei šaltis ir glūmės apkląstus kūnus, svarbu turėti šiltą širdį.

Onstage, even if the cold enveloped their bodies, it was important to have a warm heart.

Kitos dienos rytą, per centrinės salės langus spindėjo pirmieji aušros spinduliai, tarsi angelai, glostantys visą šalčio sniegą.

The next morning, the first rays of dawn shone through the windows of the central hall, like angels caressing all the snowy cold.

Ruta atsigręžė į Mindaugą.

Ruta turned to Mindaugas.

Jo akys kalbėjo daugiau nei žodžiai.

His eyes spoke more than words.

Švelnumu ji pajuto jo norą padėti ir atrado jėgų.

With gentleness, she felt his desire to help and found strength.

Tarsi jūra buvo iškviesta iš gilumų, jos abejonės ištirpo.

As if the sea had been summoned from the depths, her doubts melted away.

Kai atėjo laikas koncertui, Ruta stovėjo priešais pilną salę.

When it was time for the concert, Ruta stood in front of a full hall.

Prasidėjęs accords užpildė erdvę.

The starting chords filled the space.

Jos pirštai laisvai skaidėsi klavišais, kol melodija įsijungė į magišką ritmą.

Her fingers glided freely over the keys as the melody merged into a magical rhythm.

Publika kvėpėjo sustingusi.

The audience held their breath.

Ruta švytėjo kaip niekada anksčiau, o užkulisiuose Mindaugas pasididžiuodamas tuo, kas buvo jos širdies raktai.

Ruta shone like never before, and backstage, Mindaugas beamed with pride for having the keys to her heart.

Tą vakarą Ruta suprato, kad jos svajonės nėra tolimos.

That evening, Ruta realized that her dreams were not distant.

Jos draugystė su Mindaugu buvo stebuklas, kuris leido jai degti ryžtu ir pasitikėti savimi.

Her friendship with Mindaugas was a miracle that allowed her to burn with resolve and self-confidence.

Ji nusišypsojo ir sugrįžo į užkulisius, kur laukė jos draugas, tapęs švyturiu.

She smiled and returned backstage, where her friend, her beacon, awaited.

Mokyklos salė nutilo tarsi jūra, tačiau ten slypėjo nuotykių ir svajonių muzika, sujungusi dviejų širdžių polėkį.

The school's hall fell silent, like the sea, but it was filled with the music of adventures and dreams, uniting the flight of two hearts.