Seniai, seniai, kai naktys tampa ilgos ir šaltis sukausto žemę, Kernavės senovės griuvėsiai susirenka į savo glėbį žmones, švęsti Žiemos saulėgrįžą.

Long ago, when the nights grow long and the cold grips the earth, the ancient ruins of Kernavė gather people in their embrace to celebrate the Winter Solstice.

Sniegas dengia žemę, o fakelų ir laužų šviesa sukuria paslaptingą ir šventą atmosferą.

Snow covers the ground, and the light of torches and bonfires creates a mysterious and sacred atmosphere.

Tradicinės dainos skamba ore, praeityje prarasti laikai tarsi vėl sugrįžta.

Traditional songs fill the air, and times lost in the past seem to return once more.

Rokas žengė gilyn į griuvėsius.

Rokas stepped deeper into the ruins.

Jo širdis plakė iš susijaudinimo.

His heart beat with excitement.

Jis buvo nusiteikęs surasti atsakymus apie savo šeimą, jau ilgą laiką dairodamasis ženklų.

He was determined to find answers about his family, having been searching for signs for a long time.

Sakoma, kad jo protėviai čia gyveno, bet tai buvo tik šeimos pasaka.

It is said that his ancestors lived here, but it was merely a family tale.

Kruopštus istorijos entuziastas, jis kas kartą sužinodavo šį tą naujo.

A meticulous history enthusiast, he always discovered something new every time.

Šalia jo ėjo Austėja, graži ir vietinė mergina, kuri puikiai pažinojo Kernavės tradicijas.

Beside him walked Austėja, a beautiful and local girl who knew Kernavė's traditions well.

Ji buvo skeptiška ir nesuprato, kodėl Rokas taip primygtinai stengiasi atrasti kažką daugiau čia, bet iš pagarbos stebėjo jį iš šono.

She was skeptical and didn't understand why Rokas was so determined to discover something more here, but out of respect, she watched him from the side.

"Gal geriau pabūk su mumis ir švęsk," pasiūlė Austėja.

“Perhaps it’s better to stay with us and celebrate,” suggested Austėja.

"Tada, galbūt, pats Kernavė tau pasirodys."

“Then, maybe, Kernavė itself will reveal something to you.”

Rokas nusprendė priimti jos patarimą.

Rokas decided to take her advice.

Jis aplinkui matė žmones, degdamas laužus, aukodamas duoną ir kitus maisto produktus seniesiems dievams, dainuodamas senovines dainas.

He saw people around, lighting bonfires, offering bread and other food products to the old gods, singing ancient songs.

Jis nusprendė prisijungti, tikėdamasis per šventę užsitarnauti Austėjos pasitikėjimą.

He decided to join in, hoping to earn Austėja’s trust through the celebration.

Jam buvo svarbu pajusti šią vietą ne tik protu, bet ir širdimi.

It was important for him to feel this place not just with his mind, but with his heart as well.

Šventė atėjo į savo piką, kai Rokas kažką pastebėjo.

The celebration reached its peak when Rokas noticed something.

Ant vieno iš senų akmenų jis pamatė simbolį, primenantį tą, kurį turėjo senas šeimos medalionas.

On one of the old stones, he saw a symbol resembling the one on the old family medallion.

Su širdimi pilna džiaugsmo, jis sėlino link akmens.

With a heart full of joy, he crept toward the stone.

"Tas simbolis!" – sušnibždėjo jis, tvirtai laikydamas medalioną rankoje, jo akys švietė.

“That symbol!” he whispered, holding the medallion firmly in his hand, his eyes shining.

Tai buvo įrodymas, kad jo šeima kadaise buvo šioje žemėje.

It was proof that his family once walked this land.

Austėja pastebėjo Roką ir priėjo šalia.

Austėja noticed Rokas and came over.

Ji matė, kaip rimtai Rokas priima šią akimirką.

She saw how seriously he took this moment.

Jo pagarba ir susižavėjimas sušildo jos širdį.

His respect and admiration warmed her heart.

"Tas ženklas reiškia daugiau, nei tu manai," ji tarė.

“That sign means more than you think,” she said.

"Jis simbolizuoja mūsų ryšį su gamta ir protėvių dvasia per amžius."

“It symbolizes our connection with nature and the spirit of the ancestors through the ages.”

Roko akys nušvito.

Rokas’s eyes brightened.

Dabar jis ne tik rado savo šeimos ženklą, bet ir suprato gilesnę šios vietos prasmę.

Now, he not only found his family’s sign but also understood the deeper meaning of this place.

Jis pajuto tą patį ryšį su savo palikimu ir pradėjo vertinti kultūrinių tradicijų svarbą labiau nei bet kada anksčiau.

He felt the same connection with his heritage and began to appreciate the importance of cultural traditions more than ever before.

Austėja, matydama jo tikrąjį entuziazmą, šypsodama vedė jį per griuvėsius, aiškindama ir rodydama, kur gamta susitiko su jų protėviais.

Seeing his genuine enthusiasm, Austėja smiled and guided him through the ruins, explaining and showing where nature met their ancestors.

Taip žiemos naktis virto šviesiu rytojum, o su juo atėjo nauja pradžia tiek Rokui, tiek Austėjai.

Thus, the winter night turned into a bright morning, bringing with it a new beginning for both Rokas and Austėja.

Jie atrado, jog ryšys su protėviais ir kultūra gali apjungti žmonės net iš skirtingų pasaulių, tuo pačiu pabrėžiant, kokia svarbi ir gyva yra jų tradicija.

They discovered that the connection with ancestors and culture can unite people even from different worlds, emphasizing how important and alive their tradition is.