Rytas Dubrovnike buvo ramus.

The morning in Dubrovnik was calm.

Lėtas vėjas glostė Adrijos jūros bangas, kurios švelniai trinktelėjo į krantą.

A gentle breeze caressed the waves of the Adriatic Sea, which softly crashed against the shore.

Už lango mažytės kavinės, vadinamos "Jūros Perlas", Egle, Rokas ir Matas sėdėjo tyliai.

Outside the window of a small café called "Jūros Perlas," Egle, Rokas, and Matas sat silently.

Jie rinkosi čia ne pirmą kartą, tačiau šį kartą atmosfera buvo kitokia.

They had gathered here not for the first time, but this time the atmosphere was different.

Stalai buvo užkloti minkštomis, geltonomis staltiesėmis, kurios jaukiai derėjo su mediniais suoliukais.

The tables were covered with soft, yellow tablecloths that cozily matched the wooden benches.

Raudonos žvakės degė ant kiekvieno stalo, šviesą metančios jaukiai ir šiltai.

Red candles burned on each table, casting a warm and cozy light.

Kavinės savininkė pasveikino juos su šilta kroatiška kavos puodeliu rankose, tačiau šeimos nariai greitai užsimerkė į savo mintis.

The café owner greeted them with a warm Croatian coffee cup in hand, but the family members quickly sank into their thoughts.

Rokas, vyresnis brolis, jautėsi atsakingas.

Rokas, the older brother, felt responsible.

Paskutiniu metu jis dažnai galvojo apie konfliktus šeimoje.

Lately, he often thought about the conflicts in the family.

Jis žinojo, kad praeitis ir neišspręstos nuoskaudos temdė jų ryšį su seserimi Egle.

He knew that past and unresolved grievances darkened their relationship with his sister Egle.

Egle, savo ruožtu, ieškojo naujų horizontų.

Egle, in turn, was seeking new horizons.

Ji neseniai persikraustė į užsienį, palikdama Lietuvą už nugaros.

She had recently moved abroad, leaving Lithuania behind.

Kavinėje sėdintis Matas, jų pusbrolis, bandė laikyti atmosferą šviesia.

Their cousin Matas, sitting in the café, tried to keep the atmosphere light.

Jis buvo linkęs juokauti, tačiau jautėsi ir stebėjo, kada pokalbis gali susigrūdinti.

He tended to joke, but he was also alert, watching for when the conversation might take a tense turn.

Rokui kibirkštis pašnekių akyse degė jau seniai.

Rokas had had a spark in his eyes for conversation for some time.

Jis ramiu tonu pradėjo: "Egle, gal galėtum pasakyti, kodėl taip staiga išvykai?

He began calmly, "Egle, could you tell us why you left so suddenly?"

" Supratęs, kad žodžiai galėtų paliesti giliausias žaizdas, jis stabtelėjo.

Realizing that his words could touch the deepest wounds, he paused.

Egle pažiūrėjo į brolį su nustebusiu žvilgsniu, mokėsi ramiai kvėpuoti.

Egle looked at her brother with a surprised gaze, trying to breathe calmly.

Ji visgi nusprendė kalbėti.

She decided to speak nonetheless.

„Man reikėjo laisvės“, - tyliai pradėjo ji.

"I needed freedom," she began quietly.

„Bet ne tik tai.

"But it wasn't just that.

Jaučiausi nesuprasta.

I felt misunderstood."

“Rokas tyliai linktelėjo, tačiau jam reikėjo papildomų žodžių.

Rokas nodded quietly but needed more words.

„Ar mes nieko nedarėme dėl tavęs?

"Did we do nothing for you?"

“ – klausė jis.

he asked.

Staiga jis suprato, kad Egle reiškė troškimą neišgirstam supratimui.

Suddenly, he realized that Egle was expressing a desire for unspoken understanding.

Matas sėdėjo ištemptais ausimis, protingai stebėdamas pokalbį.

Matas sat with ears wide open, wisely observing the conversation.

Konfliktas pasiekė viršūnę, kai Egle išliejo: „Aš išvykau, nes nenorėjau likti neišsigydžiusi.

The conflict reached a peak when Egle poured out, "I left because I didn't want to stay unhealed.

Jaučiausi kaip kita.

I felt like someone else...

nenorėjau būti tokia, kokia nebuvau.

I didn’t want to be someone I wasn't."

“Rokas atsikvėpė nauju oru.

Rokas breathed in fresh air.

Jis išgirdo jos balsą, pajuto jos tikrąją intenciją.

He heard her voice, felt her true intention.

Jis suvokė, kad jos išvykimas buvo užkoduotas, bet ne jam.

He realized that her departure was encoded, but not for him.

Jam tik reikėjo klausytis.

He just needed to listen.

„Džiaugiuosi už tave.

"I'm happy for you.

Noriu, kad būtume artimi, nors ir skirtingi,“ – švelniai tarė Rokas.

I want us to be close, even if we're different," Rokas said gently.

Kavinėje prasidėjo nuostabus, šiltas šeimos pokalbis.

A wonderful, warm family conversation began in the café.

Jūra toliau skleidė švelnų mūša.

The sea continued with its gentle waves.

Visi trys susitarė palaikyti vienas kitą, nepriklausomai nuo skirtingų kelių.

All three agreed to support each other, regardless of different paths.

Tą rytą Dubrovnike, šeima atrado naują artumo giją.

That morning in Dubrovnik, the family found a new thread of closeness.

Tai buvo nauja pradžia, su supratimu ir atleidimu kaip pagrindiniais kelio akmenimis.

It was a new beginning, with understanding and forgiveness as the main stepping stones.