Visur tyli žiema, tarsi pati gamta lauktų stebuklingos nakties.

Everywhere, winter lay silent, as if nature itself awaited the magical night.

Tai buvo Arūno, Birutės ir jų mokytojo Dainiaus gyvenamojo kvartalo žieminis grožis.

This was the winter beauty of Arūnas, Birutė, and their teacher Dainius's residential neighborhood.

Kiekvienas namas skendėjo jaukioje, geltono apšvietimo šviesoje.

Each house bathed in the cozy glow of yellow light.

Ant langų kabėjo mažos žvaigždutės, o iš kaminų rūko dūmai.

Small stars hung on the windows, and smoke drifted from the chimneys.

Ore tvyrojo šventinė dvasia – Kalėdų laukimas.

The air was filled with a festive spirit – the anticipation of Christmas.

Arūnas žiūrėjo pro langą, žvalgydamasis į žiemos peizažą.

Arūnas watched through the window, gazing at the winter landscape.

Jau rytoj vakare mokykloje įvyks žiemos koncertas.

Tomorrow evening, the school's winter concert would take place.

Šis koncertas jam buvo labai svarbus.

This concert was very important to him.

Bet mintis lipti ant scenos jį gąsdino.

But the thought of stepping onto the stage terrified him.

Jis pamilo muziką nuo pat mažumės, bet viešumas jį gąsdino.

He had loved music since childhood, but public exposure frightened him.

Šioje situacijoje jam padėjo Birutė – artima draugė, kuri visuomet tikėjo Arūnu.

In this situation, Birutė – a close friend who always believed in Arūnas – was there to help.

Birutė žinojo Arūno talentą ir labai norėjo, kad jis parodytų jį kitiems.

Birutė knew Arūnas's talent and wanted him to show it to others.

„Arūnai, mes esame tikri, kad tu gali tai padaryti,“ Birutė tvirtino, kai kartu ėjo per purų sniegą iki mokyklos repeticijų.

"Arūnas, we are sure you can do it," Birutė insisted as they walked together through the soft snow to the school rehearsal.

Mokyklos salė, kurioje vyko repeticija, buvo puošniai papuošta – durys papuoštos spalvotomis girliandomis, o salės kampe puikavosi didelė eglė, nušviesta šviesomis ir blizgančiomis papuošalais.

The school's hall, where the rehearsal was held, was lavishly decorated – doors adorned with colorful garlands, and in the corner of the hall stood a large Christmas tree, lit up with lights and sparkling ornaments.

Dainius, muzikos mokytojas, stovėjo scenoje ir vadovavo mokiniams.

Dainius, the music teacher, stood on the stage guiding the students.

Jo šiltas balsas drąsino.

His warm voice was encouraging.

„Arūnai, kai tik būsi pasiruošęs, susimastyk apie muziką, o ne apie žmones,“ patarė jis subtiliai šypsodamasis.

"Arūnas, when you're ready, think about the music, not the people," he advised with a gentle smile.

Dainius visada norėjo, kad kiekvienas mokinys galėtų žėrėti kaip žvaigždė.

Dainius always wanted each student to shine like a star.

Bet kai repeticija prasidėjo, Arūnui nesisekė dainuoti taip, kaip norėjo.

But when the rehearsal began, Arūnas struggled to sing as he wished.

Jo balsas skaudėjo nuo peršalimo, kurio jis neseniai atsikratė, ir tai kėlė jam nerimą.

His voice was sore from a cold he had just recovered from, and this troubled him.

„Gal kas kitas turėtų dainuoti vietoje manęs,“ jis susimąstė.

"Maybe someone else should sing instead of me," he thought.

Tuo metu Birutės raginantys žodžiai atėjo į galvą.

At that moment, Birutė's encouraging words came to mind.

Ji tikėjo juo.

She believed in him.

Dainius žvilgsniu rodė pasitikėjimą.

Dainius's glance showed confidence.

Arūnas suprato, kad pasistengti verta.

Arūnas realized that it was worth trying.

Vakarą koncertas prasidėjo.

The concert began that evening.

Salė buvo pilna tėvų, senelių ir draugų, kurie atėjo palaikyti savo mylimųjų.

The hall was full of parents, grandparents, and friends who came to support their loved ones.

Eglė spindėjo dar ryškiau, ir Kalėdų dvasia jautėsi ore.

The tree shone even brighter, and the Christmas spirit filled the air.

Arūnas suprato, kad atėjo jo eilė.

Arūnas realized it was his turn.

Dainius jam linktelėjo palaikymui, o Birutė sėdėjo pirmajame eilėje ir šypsojosi.

Dainius nodded to him in support, and Birutė sat in the front row, smiling.

Arūnas įkvėpė gilų orą ir žengė ant scenos.

Arūnas took a deep breath and stepped onto the stage.

Jis užmerkė akis ir pasinėrė į muziką.

He closed his eyes and immersed himself in the music.

Jo balsas sklido sklandžiai, nors prieš akimirką jautė dvejones.

His voice flowed smoothly, despite his earlier doubts.

Jis dainavo iš širdies, prisiminė Birutės padrąsinančius žodžius ir Dainiaus pasitikėjimą.

He sang from the heart, remembered Birutė's encouraging words and Dainius's confidence.

Kai dainos pabaigoje atmerkė akis, salė pratrūko plojimais.

When he opened his eyes at the end of the song, the hall erupted in applause.

Tai buvo šilti, nuoširdūs aplodismentai, o Arūno širdis švytėjo džiaugsmu.

It was warm, sincere applause, and Arūnas's heart glowed with joy.

Šio vakaro dėka Arūnas suprato: nors bijojo, jo meilė muzikai didesnė už bet kokią baimę.

Thanks to this evening, Arūnas understood: although he was afraid, his love for music was greater than any fear.

Šypsodamasis jis žengė nuo scenos.

Smiling, he stepped off the stage.

Dainius jį pasveikino, o Birutė apkabino.

Dainius congratulated him, and Birutė hugged him.

Mokykla buvo pilna šventinės dvasios.

The school was filled with a festive spirit.

Snigei tyliai šokant lauke, sušildytas jausmų, Arūnas žinojo, kad šis koncertas jam dovanojo naują pradžią.

As the snow quietly danced outside, warmed by emotions, Arūnas knew that this concert had given him a new beginning.