Vilniuje buvo žiema.

It was winter in Vilnius.

Sniegas įgavo blizgumo, o gatvės mirgėjo Kalėdų švieselėmis.

The snow had gained a glimmer, and the streets were sparkling with Christmas lights.

Lukas žingsniavo Vilniaus televizijos bokšto link.

Lukas was walking towards the Vilnius television tower.

Jis grįžo namo.

He was returning home.

Ilgi metai prabėgo užsienyje, ir dabar Lukas norėjo kažko daugiau - ryšio su šeima.

Long years had passed abroad, and now Lukas wanted something more—a connection with his family.

Jis atvyko į bokšto apačią, kur jau laukė Rasa ir Justinas.

He arrived at the base of the tower, where Rasa and Justinas were already waiting.

Vėjo viršūnėje švietė bokštas, tarsi kviesdamas žmones susitikti.

The tower shone at the top of the wind, as if inviting people to meet.

Lukas šiek tiek dvejojo.

Lukas hesitated a bit.

Jis ilgėjosi šio momento, bet ir bijojo.

He longed for this moment but was also afraid.

Rasa priėjo prie Luko ir apkabino jį.

Rasa approached Lukas and hugged him.

„Sveikas sugrįžęs, broli!“ - šnibždėjo ji.

"Welcome back, brother!" she whispered.

Lukas jautė šilumą jos glėbyje.

Lukas felt the warmth in her embrace.

Tada Justinas, būdamas rimtas, linktelėjo.

Then Justinas, being serious, nodded.

"Gerai, kad grįžai."

"It's good that you're back."

Jie visi užlipo į bokštą, kur restorane kursavo sukamas grindys.

They all climbed the tower, where a revolving floor moved in the restaurant.

Pro langus matėsi viso miesto vaizdas, apsnigtas ir ramus.

Through the windows, the view of the entire city could be seen, snow-covered and peaceful.

Lukas atsisėdo, o jo galvoje sukosi abejonės.

Lukas sat down, doubts spinning in his head.

Jis bijojo pradėti pokalbį, bet žinojo, kad turi.

He was afraid to start the conversation but knew he had to.

„Turiu jums pasakyti... praeitis nebuvo lengva. Dėl manęs. Dėl jūsų“, - tyliai pradėjo Lukas.

"I have to tell you... the past hasn't been easy. For me. For you," Lukas began quietly.

Jis žiūrėjo į Rasą ir Justiną, laukdamas jų reakcijos.

He looked at Rasa and Justinas, waiting for their reaction.

Rasa švelniai ištiesė ranką, paėmė brolio delną.

Rasa gently reached out her hand, taking her brother's palm.

„Žinau, Lukas. Mes juk šeima“, - sakė Rasa.

"I know, Lukas. We're family after all," said Rasa.

„Norime atleisti ir suprasti.“

"We want to forgive and understand."

Justinas pasisuko į sūnų.

Justinas turned to his son.

„Aš nesu geriausias parodyti jausmus“, - prisipažino jis.

"I'm not the best at showing emotions," he admitted.

„Bet noriu, kad žinotum - man rūpi. Visada rūpėjo.“

"But I want you to know—I care. Always have."

Širdyje Lukas pajuto sunkumą, kuris ilgai jį spaudė, pradeda dingti.

In his heart, Lukas felt the heaviness that had long pressed on him begin to lift.

Vakaro oras įgavo šilumos.

The evening air gained warmth.

Jie sėdėjo ir kalbėjosi, atleisdami senus žaizdos, atversdami naujus laimingus lapus.

They sat and talked, forgiving old wounds, opening new happy chapters.

Viršūnių vaizdai Vilniaus mieste atsivėrė dar grožesni.

The views over the tops of Vilnius city opened even more beautifully.

Naujai nupulsiusi sniego pluta švietė, tarsi pasaulis būtų pasirengęs naujai pradžiai, kaip ir Lukas su šeima.

The freshly fallen layer of snow glistened as if the world was ready for a new beginning, just like Lukas and his family.

Lukas pažvelgė į seserį ir tėvą.

Lukas looked at his sister and father.

„Aš suprantu dabar. Šis jausmas priklauso čia, su jums.“

"I understand now. This feeling belongs here, with you."

Bokšto viršūnėje Rasa, Lukas ir Justinas pasidalijo bendra ramybe.

At the top of the tower, Rasa, Lukas, and Justinas shared a common peace.

Jie apkabino vienas kitą, stebėdami, kaip sniegas ramiai krenta, apšviestas meile ir atleidimu.

They embraced each other, watching the snow fall gently, illuminated by love and forgiveness.

Tai buvo jų bendra Kalėdų dovana.

It was their shared Christmas gift.

Tai buvo jų nauja pradžia.

It was their new beginning.