Vilniaus miestas po didelės nelaimės tapo tyliąja dykuma.

The city of Vilnius became a silent desert after a great disaster.

Žiema užklojo viską baltu sniegu.

Winter covered everything in white snow.

Gatvės, kadaise pilnos žmonių, dabar apleistos.

The streets, once full of people, are now deserted.

Tik vėjo švilpimas girdisi tarp griuvėsių.

Only the whistling of the wind can be heard among the ruins.

Rokas, Egle ir Dovydas - broliai ir seserys - klaidžioja šia balta vienuma, ieškodami naujų namų.

Rokas, Egle, and Dovydas—brothers and sister—wander through this white solitude, searching for a new home.

Rokas, vyriausias, vaikšto pirmas.

Rokas, the oldest, walks first.

Jis suprato, kad jų išlikimas priklauso nuo jo sprendimų.

He understands that their survival depends on his decisions.

Jam reikia rasti saugią prieglaudą ir maisto.

He needs to find a safe shelter and food.

Egle seka jį.

Egle follows him.

Ji visada šypsosi, net ir sudėtingiausiomis akimirkomis.

She always smiles, even in the most difficult moments.

Jos šviesa palaiko moralei.

Her light supports the morale.

Dovydas, jauniausias, seka iš paskos.

Dovydas, the youngest, follows behind.

Nors dažnai pamirštamas, jo protas yra aštrus kaip peilis.

Though often overlooked, his mind is sharp as a knife.

Snigo visą dieną, o šaltis kando į rankas ir veidus.

It snowed all day, and the cold bit into their hands and faces.

Pasiekę Katedros aikštę, jie sustojo.

As they reached Cathedral Square, they stopped.

Rokas atsigręžė į Eglę ir Dovydą, pasakė: „Turime rasti prieglobstį, naktį bus dar šalčiau. Ką daryti?"

Rokas turned to Egle and Dovydas and said, “We need to find shelter; it will be even colder at night. What should we do?”

Egle, matydama niūrias jų akis, nusišypsojo.

Egle, seeing their gloomy eyes, smiled.

„Nesijaudink, brolau, mes rasime sprendimą. Juk visada randame. Galbūt ten, kur anksčiau buvo parduotuvės?"

“Don’t worry, brother, we’ll find a solution. We always do. Maybe where the stores used to be?”

Dovydas įsiterpė, savo mažąjį kumštį įsprausdamas į delną.

Dovydas chimed in, squeezing his little fist into his palm.

„Yra kalbų apie sustiprintą zoną netoli Gedimino kalno.

“There are rumors about a fortified zone near Gediminas Hill.

Tikimybė rasti maistą – didelė.

The chances of finding food are high.

Bet rizikinga.“

But it's risky.”

Rokas žinojo, kad eiti ten pavojinga.

Rokas knew it was dangerous to go there.

Bet kito kelio neturėjo.

But there was no other way.

Jie pasuko link Gedimino kalno.

They turned toward Gediminas Hill.

Šaltis spaudė.

The cold pressed.

Sniegas veržėsi į batus.

Snow crept into their shoes.

Bet jie nėjo vieni.

But they didn't walk alone.

Prie sustiprintos zonos priėjo tyliai, širdžių dundesys užgožė žingsnių garsus.

They approached the fortified zone quietly, the pounding of their hearts drowning out the sound of their steps.

Viduje pasirodė paslaptingi siluetai.

Mysterious silhouettes appeared inside.

Tai nebuvo draugiški veidai.

These were not friendly faces.

Rokas įspėjo Eglę ir Dovydą tylėti.

Rokas warned Egle and Dovydas to stay silent.

Dovydas staiga sušuko: „Aš turiu idėją!“

Suddenly, Dovydas shouted, “I have an idea!”

Pasikėlęs ant kojų pirštų, jis prisiartino prie vienos sienos.

Rising on his tiptoes, he approached one of the walls.

Ten, tarp plytų, surado slaptą angą.

There, between the bricks, he found a hidden gap.

„Švyturiai! Jie tinkami ne tik apšvietimui, bet ir šildymui!“

“Flashlights! They're good not only for lighting but also for heating!”

Iš tašės Dovydas ištraukė keletą mirksinčių lempučių.

From his bag, Dovydas pulled out a few blinking bulbs.

Jomis apšvietė praėjimą, sukeldamas sumaištį priešų pusėje.

He used them to illuminate the passage, causing confusion among the enemies.

Rokas šaukė: „Eime, dabar ar niekada!“

Rokas shouted, “Let's go, it's now or never!”

Per sumaištį jie prasibrovė, pasiėmė reikmenų - konservų, šiltų rūbų.

Amidst the chaos, they broke through, grabbing supplies—canned goods, warm clothes.

Pabėgo į nežinomybę.

They fled into the unknown.

Po bėgimo, atsikvėpdami, jie suklupo prie kalvos krašto.

After running, catching their breath, they stumbled onto the edge of a hill.

Po kojomis, tarp sniego, pastebėjo paslėptą durų plyšį.

Beneath their feet, among the snow, they noticed a hidden door crack.

Atidarę pamatė požeminę prieglaudą.

Upon opening it, they found an underground shelter.

Sena, bet saugi.

Old, but safe.

Jie įėjo vidun, uždarė duris prieš šalčio gniaužtus.

They went inside, closing the door against the cold's grasp.

Kovoje su likimu, ši laimė buvo auksinė.

In the fight against fate, this victory was golden.

Rokas pažvelgė į savo brolius: „Mes padarėme tai kartu.

Rokas looked at his siblings: “We did it together.

Su jumis, aš pasitikiu.

With you, I have faith.”

Tai buvo tik jų pradžia.

This was just their beginning.

Tačiau ši naktis, po sniego ir žvaigždėtu dangumi, suteikė vilties.

But this night, under the snow and starry sky, gave them hope.

Jų šeima išliko.

Their family had survived.

Ir dabar, būdami šiltame prieglobstyje, jie žinojo, kad kartu gali įveikti bet kokią nelaimę.

And now, being in a warm refuge, they knew they could overcome any disaster together.