Vilniaus Katedra švytėjo eglutėmis ir žvakėmis.

The Vilniaus Katedra glowed with Christmas trees and candles.

Sniegas švelniai dengė žemę.

Snow gently covered the ground.

Viduje šiltai aidi choro muzika.

Inside, the choir’s music warmly echoed.

Linas žengė per slenkstį vienas, jausdamas skausmą širdyje, bet ne dėl oro ar šalčio.

Linas stepped over the threshold alone, feeling a pain in his heart, but not because of the air or the cold.

Prieš kelias savaites daktarai jam pasakė, kad širdies būklė nėra pavojinga, bet reikia saugotis.

A few weeks ago, doctors told him that his heart condition was not dangerous, but he should be cautious.

Tai buvo mažas sutrikimas, tačiau Linas jautė baimę.

It was a minor disturbance, yet Linas felt fear.

Epifanijos iškilmės, su choro muzika ir iškilmingomis žvakėmis, turėjo paguosti jo širdį.

The Epiphany celebration, with choir music and solemn candles, was supposed to comfort his heart.

Vilniaus katedros viduje vyko mišių paruošimas.

Inside Vilniaus katedros, preparations for mass were underway.

Choristai šildė balsus, uždegamos žvakės.

Choristers were warming up their voices, candles were being lit.

Linas atsisėdo į suolus gale ir užmerkė akis.

Linas sat in the back pew and closed his eyes.

Jis norėjo ramybės.

He wanted peace.

Norėjo pajusti švenčių džiaugsmą.

He wanted to feel the joy of the holidays.

Bet jo mintys sugrįždavo prie širdies diagnozės.

But his thoughts kept returning to the heart diagnosis.

Dovilė ir Mantas, jo artimi draugai, jau kalbėjo užimtame Katedros kiemelyje.

Dovilė and Mantas, his close friends, were already talking in the crowded Cathedral courtyard.

Jie žinojo apie Lino būklę, bet norėjo, kad jis pats rastų ramybę.

They knew about Linas' condition but wanted him to find peace himself.

Linas nesijautė pasiruošęs jiems prisijungti.

Linas didn’t feel ready to join them.

Maldų garsai ir choro dainos sklido po Katedrą.

The sounds of prayers and choir songs spread throughout the Cathedral.

Linas klaidžiojo mintimis, bandydamas suprasti, kodėl dabar, tokiu džiaugsmingu metų laiku, atsirado ši nauja baimė.

Linas wandered in his thoughts, trying to understand why now, in such a joyful time of the year, this new fear had appeared.

Bet staiga, išgirsti giedojimai tarsi nuskaidrėjo jo mintis.

But suddenly, the chants seemed to clear his mind.

Giedojimo žodžiai kalbėjo apie tikėjimą ir ramybę.

The words of the chants spoke of faith and peace.

Linas jautė, kaip jo širdis ritmingai plaka, ir tas garsas nuskamba kaip tyli pažintis su savimi.

Linas felt his heart beating rhythmically, and that sound resonated like a quiet recognition of himself.

Tai buvo akimirka, kai Linas suprato, kad gyvenime svarbu kiti dalykai - draugystė, tikėjimas ir meilė.

It was a moment when Linas realized that other things mattered in life—friendship, faith, and love.

Dėkingas už šį sąmonės akibrokštą jis leido dainoms prisotinti ramybės.

Grateful for this moment of awareness, he allowed the songs to fill him with peace.

Po mišių, jaukiai užpildytas ramybės, Linas išėjo iš Katedros.

After the mass, warmly filled with calmness, Linas left the Cathedral.

Sniegas tyliai krito aplinkui, ir jis pirmą kartą po ilgų dienų pasijuto ramus.

Snow fell silently around him, and for the first time in many days, he felt at peace.

Jis nusprendė, kad privalo puoselėti savo sveikatą, bet ir džiaugtis gyvenimu.

He decided that he must nurture his health but also enjoy life.

Suprato, kad baimę nugalėti gali tik tikėjimas ir ryšiai su kitais.

He understood that fear could only be overcome by faith and connections with others.

Dovilė ir Mantas jau laukė jo lauke.

Dovilė and Mantas were already waiting for him outside.

Jie šypsojosi ir veiduose matėsi džiaugsmas dėl jo pokyčio.

They smiled, and joy for his change was evident on their faces.

Linas prisijungė prie draugų, šiltas jausmas užliejo jo širdį.

Linas joined his friends, a warm feeling washed over his heart.

Iš Vilniaus Katedros išėjo vyras, kuris matė vertę mažų gyvenimo dalykų ir buvo pasiruošęs branginti kiekvieną šviesią akimirką.

He left Vilniaus Katedros as a man who saw the value in the small things in life and was ready to cherish every bright moment.