Aistė žiūrėjo pro didelius svetainės langus, stebėdama, kaip snaigės žaismingai sukasi ore ir švelniai nusileidžia ant lango palangės.

Aistė watched through the large living room windows, observing how the snowflakes playfully swirled in the air and gently landed on the windowsill.

Vila buvo pilna juoko ir balsų.

The villa was filled with laughter and voices.

Didelis krikštolinis šviestuvas virš valgomojo stalo sklido šviesa, o aplink stalą sėdėjo artimi giminaičiai.

A large crystal chandelier above the dining table spread light, and around the table sat close relatives.

Tai buvo žiema — storų kailinių, karšto šokolado ir ilgų pasisėdėjimų sezonas.

It was winter—the season of thick furs, hot chocolate, and long gatherings.

Aistė jautėsi šiek tiek nerami.

Aistė felt a bit restless.

Nors ji mylėjo savo šeimą, bet kartais atrodė, kad ji smaugia ją savo lūkesčiais.

Although she loved her family, sometimes it seemed as if they were suffocating her with their expectations.

Greta, Aistės pusseserė, sėdėjo prie židinio, žarstydama pasakojimus apie keliones į egzotiškas vietas.

Greta, Aistė's cousin, sat by the fireplace, sharing stories about her travels to exotic places.

Ji buvo drąsi, visada pasiruošusi naujiems nuotykiams.

She was brave, always ready for new adventures.

Klausydama Gretos, Aistė jautė, kaip širdyje užgimsta troškimas patirti tai pačiai.

Listening to Greta, Aistė felt the desire to experience the same things growing in her heart.

„Galėtume keliauti kartu?“ tyliai paklausė Aistė, kai Greta nustojo pasakoti apie Indijos kalnus.

"Could we travel together?" Aistė quietly asked when Greta finished talking about the mountains of India.

Gretos akys sužibo.

Greta's eyes lit up.

„Žinoma, kodėl gi ne! Bet ar Mantas leis tave?“

"Of course, why not! But will Mantas let you?"

Aistė susimąstė.

Aistė pondered.

Mantui, jos vyresniajam broliui, ji visada atrodydavo maža sesutė, kuriai reikia saugumo.

To Mantas, her older brother, she always seemed like a little sister who needed protection.

Jis dažnai buvo pernelyg globojantis.

He was often overly protective.

"Dabar yra sniego audra. Mes niekur nepajudėsime kol kas," su nekantrumu pridūrė Greta.

"There's a snowstorm now. We won't be going anywhere for a while," Greta added impatiently.

Vakare, visa šeima susirinko prie vakarienės stalo.

In the evening, the whole family gathered at the dinner table.

Orkaitė skleidė gardžią kvapą iš visų tradicinių patiekalų - cepelinai, kugelis, rauginti kopūstai...

The oven emitted a delicious smell from all the traditional dishes—cepelinai, kugelis, sauerkraut...

Visi, net mažieji pusbroliai ir pusseserės, džiaugėsi maistu.

Everyone, even the youngest cousins, enjoyed the food.

Tačiau Aistė jutimi, kaip dūsa išdrįsti išsakyti savo norus.

However, Aistė felt as if her sighs were daring to express her wishes.

„Matai, Manta, aš noriu keliauti su Greta,“ pasakė Aistė, jos balsas buvo įtartinai ramus.

"You see, Mantas, I want to travel with Greta," Aistė said, her voice suspiciously calm.

Mantas nutilo, nustebęs.

Mantas paused, surprised.

Jis pažvelgė į Aistę, o tada į Greta.

He looked at Aistė, and then at Greta.

Gretai patogiau sėdėti, laikant ranką Aistės petyje, rodydama palaikymą.

Greta sat more comfortably, placing a hand on Aistė's shoulder, showing support.

„Ar tu rimtai, Aiste?“ paklausė Mantas, susirūpinęs.

"Are you serious, Aistė?" Mantas asked, concerned.

Tylos minutę Aistė tikrai pajautė visų šeimos narių akis įsmeigus į ją.

For a moment, Aistė truly felt all the family's eyes pinned on her.

Ji paašnibždėjo giliai įkvėpusi: „Taip, aš turiu savą gyvenimą.

She whispered, taking a deep breath: "Yes, I have my own life.

Man reikia jį gyventi.

I need to live it.

Noriu patirti pasaulį, kaip tai daro Greta.“

I want to experience the world, like Greta does."

Pokalbis buvo nuoširdus.

The conversation was sincere.

Šeima pasidalijo savo abejonėmis, tačiau pagaliau pradėjo suprasti jos troškimą.

The family shared their doubts, but finally began to understand her desire.

Kai prie pusryčių stalo ryte buvo ramybė, sniegas pagaliau nustojo kristi.

When there was peace at the breakfast table in the morning, the snow had finally stopped falling.

Debesys prasisklaidė, atverdami žydrą dangų.

The clouds parted, revealing a blue sky.

„Mes tavimi pasitikime,“ tarė Mantas su šypsena, pagaliau leisdamas įtikinti save, kad Aistė sugebės rūpintis savimi.

"We trust you," Mantas said with a smile, finally letting himself be convinced that Aistė could take care of herself.

Greta šypsodama žvilgčiojo į Aistę.

Greta smiled, glancing at Aistė.

„Kada pradėsime pakuotis?“

"When do we start packing?"

Aistė jautėsi stipresnė, energinga, pasiryžusi susikurti savo kelią.

Aistė felt stronger, energized, determined to forge her own path.

Jos mintyse buvo naujos svajonės; ji troško pamatyti pasaulį ir rasti savo kelią.

In her mind were new dreams; she longed to see the world and find her way.

Visi buvo pasiruošę, o Aistės širdis buvo lengva, lyg apsupta minkšto, gaivaus sniego.

Everyone was ready, and Aistė's heart was light, as if surrounded by soft, fresh snow.