Ant kalvos, kur kryžiai stovėjo tarsi tylios sargybos žibintai, žiemą buvo tylu.

On the hill, where crosses stood like silent sentinel lanterns, it was quiet in the winter.

Sniegas padengė viską, šnabždėdamas savo šaltą paslaptį.

Snow covered everything, whispering its cold secret.

Rokas, Aldona ir Vaiva žingsniavo kartu, niūniai aplenkdami tuos, kurie atėjo čia ieškoti ramybės.

Rokas, Aldona, and Vaiva walked together, quietly passing those who came here seeking peace.

Neseniai praradę svarbų žmogų, šeima jautėsi sužeista ir vieniša.

Having recently lost an important person, the family felt wounded and lonely.

Rokas vedė juos į šią vietą, tikėdamasis rasti būdą pasiekti savo dukters širdį.

Rokas led them to this place, hoping to find a way to reach his daughter's heart.

Jis žinojo, kad kažką reikia keisti, bet nežinojo kaip.

He knew something needed to change, but he didn't know how.

„Kryžių kalnas,“ tyliai sušnabždėjo Aldona, „turi savo jėgą.

"Kryžių kalnas," Aldona whispered softly, "has its own power.

Tai vieta, kur žmonės palieka savo skausmą.

It's a place where people leave their pain."

“Vaiva žvelgė į žemę, jos akys buvo toli.

Vaiva looked at the ground, her eyes far away.

Ji jautėsi atskirta, nesuprasta.

She felt isolated and misunderstood.

Rokas tai matė.

Rokas saw this.

Kiekvienas bandymas kalbėti su ja susidurdavo su tylos siena.

Every attempt to speak with her encountered a wall of silence.

„Vaiva, padėk man pasirinkti vietą kryžiui,“ tartum pasikėsinęs Rokas, parodydamas paprastą medinį kryžių, kurį jie atnešė.

"Vaiva, help me choose a spot for the cross," Rokas said, as if attempting to connect, showing a simple wooden cross they had brought.

„Tai tavo močiutei.

"It's for your grandmother."

“Vaiva akimirką nesureagavo.

Vaiva didn't react for a moment.

Bet Rokas tyliai atsisėdo ant žemos sienelės ir laukė.

But Rokas quietly sat on a low wall and waited.

Jis suprato, kad žodžiai čia nepadės.

He understood that words wouldn't help here.

Norint pasiekti jos širdį, reikėjo daugelio dienų tylos ir supratimo.

It would take many days of silence and understanding to reach her heart.

Po kelių akimirkų Vaiva priėjo prie tėvo.

After a few moments, Vaiva approached her father.

Jos akys buvo kupinos ašarų, tačiau ji laikė galvą išdidžiai.

Her eyes were full of tears, yet she held her head high.

Ji paėmė kryžių ir padėjo jį šalia kitų, darydama tai be žodžių, tačiau tuo momentu pasirodė tarsi tylus sąjungos patvirtinimas.

She took the cross and placed it among the others, doing so wordlessly, yet in that moment, it felt like a silent confirmation of unity.

Kai kryžius buvo vietoje, Aldona atsiduso.

When the cross was in place, Aldona sighed.

Ji jautė, kad juos visus jungia tas nenusakomas ryšys, kurio negali sutramdyti netgi netektys.

She felt that they were all connected by that indescribable bond that not even loss could restrain.

Rokas pajuto tą patį.

Rokas felt the same.

Jis jautė, kaip ledas tarp jo ir dukters po truputį tirpsta.

He sensed that the ice between him and his daughter was slowly melting.

Grįždami atgal, Vaiva paėmė Roką už rankos.

As they walked back, Vaiva took Rokas' hand.

Jai nereikėjo nieko sakyti.

She didn't need to say anything.

Jų rankos kalbėjo už juos.

Their hands spoke for them.

Tą akimirką jie abu pajuto, kaip šiaurys pradeda ristis nuo pečių.

In that moment, they both felt the burden of loss begin to lift from their shoulders.

Rokas jautėsi palengvėjas.

Rokas felt relieved.

Jis žinojo, kad jiems dar laukia ilgas kelias, bet šioje tylioje vietoje jie rado pirmąjį žingsnį į priekį.

He knew they still had a long way to go, but in this quiet place, they found the first step forward.

Vaiva žinojo, kad jos tėvas taip pat kenčia, ir kad jie šį laiką dalijasi kartu.

Vaiva knew that her father was suffering too, and that they were sharing this time together.

Šeima žingsniavo per snieguotus dar kartą, kur kryžiai stovėjo kaip liudininkai, matantys tiek daug skausmo, bet ir tiek daug vilties.

The family walked through the snow again, where the crosses stood as witnesses, having seen so much pain but also so much hope.

Tą dieną jų atradimai tapo gyvybės pradžia.

That day, their discoveries became the beginning of life.