Sniegas krito sunkiai.

The snow was falling heavily.

Panašu, kad pasaulis už langų pavirto balta nepramušta siena.

It seemed that the world beyond the windows had turned into an unbroken white wall.

Senas pensionas stovėjo vienišas, lyg apleistas laikas būtų užgožęs jo buvimą.

The old pensionas stood lonely as if abandoned, with time overshadowing its presence.

Vaidotas sėdėjo savo kambarėlyje, kurio sienos alsavo šaltu vėju.

Vaidotas sat in his little room, its walls breathing cold wind.

Jis užrašė dar vieną poezijos eilutę, tarsi tik eilės galėjo jį apsaugoti nuo vienatvės.

He wrote down another line of poetry, as if only verses could protect him from loneliness.

Šalia jo gyvenęs Dovydas gulėjo ant lovos, žiūrėdamas į lubas.

Dovydas, who lived next to him, lay on the bed, staring at the ceiling.

Jam kamavo rūpestis, nors jis stengėsi to neparodyti.

He was troubled, though he tried not to show it.

Jo šeimos nuotrauka buvo kruopščiai paslėpta daiktų stalčiuje.

His family photo was carefully hidden in a drawer.

Vaidotas kartais pastebėdavo, kaip vaikinas pavargusiai į ją žvelgia, bet niekada neklausė.

Vaidotas sometimes noticed the young man looking at it with tired eyes, but he never asked.

Tuo tarpu Rasa, pilna energijos, organizavo susibūrimą bendrojoje pensiono salėje.

Meanwhile, Rasa, full of energy, organized a gathering in the common room of the pensionas.

Jausdama artumą gresiant pavojui, ji norėjo, kad visi susivienytų prieš šią speiguotą audrą.

Sensing the closeness of looming danger, she wanted everyone to unite against this freezing storm.

Sena židinys mirksėjo, bet negalėjo pergalėti šalto švilpimo tarp sienų.

The old fireplace flickered but couldn't overcome the cold whistling between the walls.

„Šiąnakt surengsime poezijos vakarą!“ - skelbė Rasa, rankomis plodama.

"Tonight we will have a poetry evening!" announced Rasa, clapping her hands.

Dovydas pakėlė antakį, bet nieko nesakė.

Dovydas raised an eyebrow but said nothing.

Vaidotas žvelgė į savo užrašus, manydamas apie slaptą troškimą būti suprastam.

Vaidotas looked at his notes, pondering his secret desire to be understood.

Vakare, kai grupė susėdo aplink židinį, Vaidotas pasitempė.

In the evening, when the group sat around the fireplace, Vaidotas straightened up.

Su šiek tiek nerimo ir vilties jis pradėjo skaityti: „Vėjas šaukia mano vardą...“. Jo balsas, tylus, bet skambus, užliejo kambarį švelnumu.

With some anxiety and hope, he began to read: "The wind calls my name..." His voice, quiet but resonant, filled the room with gentleness.

Netrukus po to, sustojo elektra ir salė paskendo tamsoje.

Soon after, the electricity stopped, and the hall was plunged into darkness.

Atsirado sumaištis.

Chaos ensued.

Rasa spengiančiame tamsoje priėjo prie Dovydo, kas sukėlė dar didesnę emocijų bangą.

In the piercing darkness, Rasa approached Dovydas, causing an even greater wave of emotions.

„Tu visada bėgai nuo visko!“, - šaukė ji, balsui drebant nuo baimės ir nuoskaudos.

"You always ran away from everything!" she shouted, her voice trembling with fear and hurt.

Dovydas tylėjo, jo lūpos sustingo nerimo, bet pagaliau pratrūko: „Aš... tik bijojau grįžti, bijau pats savęs.“

Dovydas remained silent, his lips frozen with anxiety but finally burst out: "I... was just afraid to return, afraid of myself."

Ši akimirka, tamsa apjungė Vaidotą.

This moment, the darkness unified Vaidotas.

Jis žengė prie draugų ir tyliai ištarė: „Man jūsų reikia. Aš jūsų ilgai laukiau“.

He stepped towards his friends and quietly said, "I need you. I've waited for you for so long."

Lėtai, bet užtikrintai, žvakė buvo uždegta.

Slowly but surely, a candle was lit.

Dovydas pakėlė Vaidoto poezijos lapus ir pridūrė: „Gal galime skaityti drauge?“.

Dovydas picked up Vaidotas' poetry sheets and added, "Maybe we can read together?"

Rasa nusišypsojo, užmetė ranką ant Dovydo peties ir abu skaitė: „Atsikratykime baimės, leiskime šviesai pasilikti...“.

Rasa smiled, placed her hand on Dovydas' shoulder, and they both read: "Let's rid ourselves of fear, let the light remain..."

Šaltis liko lauke, o jų širdys tapo šildančia užuovėja.

The cold stayed outside, and their hearts became a warming shelter.

Vaidotas išsiugdė pasitikėjimą ir pagaliau jautėsi priklausantis šiai mažai bendruomenei.

Vaidotas developed confidence and finally felt he belonged to this small community.

Jo poezija ne tik sujungė žodžius, bet ir žmones.

His poetry connected not only words but also people.