Bernardinų sodai skendėjo ramioje žiemos tyloje.

Bernardinų Gardens were enveloped in the quiet silence of winter.

Snigo lengvai, ir baltas sniegas dengė viską aplink.

It snowed lightly, and white snow covered everything around.

Linas ėjo taku, stebėdamas, kaip jo pėdos palieka lengvas žymes.

Linas walked along the path, watching how his feet left gentle marks.

Jis mėgo šią vietą, ypač žiemą, kai sodai būdavo tylūs ir paslaptingi.

He loved this place, especially in winter, when the gardens were quiet and mysterious.

Šalia jo žingsniavo Rūta.

Beside him walked Rūta.

Ji visada buvo šalia, pasiruošusi saugoti jį nuo neapgalvotų avantiūrų.

She was always there, ready to protect him from reckless adventures.

Jos balsas buvo ramus, primindamas Linas apie realybę, kai jis pasineria į svajones.

Her voice was calm, reminding Linas of reality when he drifted into dreams.

"Pažiūrėk," tarė Linas, sustojęs prie suolelio.

"Look," said Linas, stopping by the bench.

"Kažkas čia padėjo voką.

"Someone left an envelope here."

"Rūta įsitempė, jos nerimas padidėjo.

Rūta tensed, her anxiety increasing.

"Neimk jo, Linas.

"Don't take it, Linas.

Gali būti pavojinga.

It could be dangerous.

Kodėl jis būtų čia, jei ne dėl kokios nors priežasties?

Why would it be here if not for some reason?"

"Tačiau Linas, trokštantis nuotykių, atsilošė ir ištraukė voką.

However, Linas, eager for adventure, leaned over and pulled out the envelope.

Jis buvo sandariai užklijuotas ir be jokių užrašų.

It was tightly sealed and without any markings.

"Nenoriu būti nuobodi, bet gal mums geriau palikti tai nepaliestą?

"I don't want to be boring, but maybe it's better for us to leave it untouched?"

" Rūta žiūrėjo jam į akis.

Rūta looked him in the eyes.

Linas atsainiai gūžtelėjo pečiais.

Linas shrugged indifferently.

"Galbūt tai tiesiog senas laiškas.

"Perhaps it’s just an old letter.

Turiu pamatyti.

I have to see."

"Jam atidarius voką, prieš juos pasirodė skaičių ir raidžių kratinis.

When he opened the envelope, a jumble of numbers and letters appeared before them.

Ir kaip tik tuo momentu iš už kampo pasirodė žmogus.

And just at that moment, a person emerged from around the corner.

Jis buvo aukštas, su tamsiu paltu ir skara, dengiančia jo veidą.

He was tall, with a dark coat and a scarf covering his face.

"Tai mano," jis tarė tvirtai.

"That's mine," he said firmly.

"Atiduokit.

"Give it back."

"Rūta suglumusi pažiūrėjo į Liną.

Rūta looked at Linas puzzled.

Linas, nors ir žinojo, kad turėtų būti atsargesnis, drąsiai atsistojo, laišką grąžindamas.

Linas, although he knew he should be more cautious, stood up bravely, returning the letter.

"Apie ką visa tai?

"What is this all about?"

" paklausė jis.

he asked.

Paslaptingas žmogus šiek tiek šyptelėjo.

The mysterious person smiled slightly.

"Viskas gerai.

"It's all good.

Tai tik žaidimas.

It's just a game.

Dėkui, kad atradai.

Thank you for finding it."

"Linas ir Rūta žengė keletą žingsnių atgal, leisdami svetimui pasiimti voką.

Linas and Rūta took a few steps back, allowing the stranger to take the envelope.

Žmogus nukreiptas į kitą pusę, pradingo tarp sniego apdengtų medžių.

The man turned and disappeared among the snow-covered trees.

Kai jie liko vieni, Rūta atsainiai atsiduso.

When they were left alone, Rūta sighed casually.

"Na, tave to prituko.

"Well, that was enough for you."

"Linas dar kartą pažvelgė į sodus.

Linas looked at the gardens once more.

"Šįkart sekasi.

"This time it worked out.

Bet, Rūta, ar nebuvo įdomu?

But, Rūta, wasn't it interesting?"

"Rūta šyptelėjo, nors ir nenorėjo pripažinti.

Rūta smiled, though she didn't want to admit it.

"Gal truputį.

"Maybe a little.

Bet tu man turi būti dėkingas.

But you should be grateful to me.

Kitą kartą gali būti blogiau.

Next time it might be worse."

"Sniegas ir toliau krito.

The snow continued to fall.

Linas, žvelgdamas į tolį, jausdavo nepaaiškinamą pamėgimą nedideliems paslaptingumams.

Looking into the distance, Linas felt an inexplicable fondness for small mysteries.

Dabar, turėdamas Rūtą šalia, jis žinojo, kad gali ieškoti nuotykių saugiai.

Now, having Rūta by his side, he knew he could safely seek adventures.

Jie kartu pasuko atgal, palikdami Bernardinų sodų paslaptis ateičiai.

Together they turned back, leaving the mysteries of Bernardinų Gardens for the future.