Šviesa pro sugadintus sandėlio langus žaidė ant sniegu uždengtos žemės.

The light through the broken warehouse windows played on the snow-covered ground.

Dovydas stovi prie didelių durelių ir pažvelgia į vidų su šypsena.

Dovydas stood by the large doors and glanced inside with a smile.

"Čia vyks geriausias sniego gniūžčių mūšis!

"The best snowball fight will happen here!"

" – jis sušuko, bandydamas įtikinti draugus.

he shouted, trying to persuade his friends.

Ingrida stovėjo šalia, suspaudusi rankas, kad nesušaltų.

Ingrida stood nearby, clasping her hands to keep them warm.

"Tai pavojinga.

"It's dangerous.

Pažiūrėk, kiek čia šukių ir senų daiktų!

Look at all the shards and old stuff here!"

" – ji atsiliepė atsargiai, bet išdavė šviesi Ingridos širdis.

she replied cautiously, but the bright heart of Ingrida was evident.

Mantas, visada praktiškas, viską peržiūrėjo akimis, garsiai atsidusdamas.

Mantas, always practical, scanned everything with his eyes, sighing loudly.

"Nepamirškit, čia galime gauti traumą", - patarė jis, matydamas įtrūkusį seną metalinį stalą.

"Don't forget, we could get injured here," he advised, noticing a cracked old metal table.

"Bet aš vis dar noriu dalyvauti, jeigu rasime gerą vietą.

"But I still want to join if we find a good spot."

"Jie lėtai ėjo per sandėlį, kiekvienas jų žingsnis aidėjo kaip replės tyloje.

They walked slowly through the warehouse, each of their steps echoing like pliers in the silence.

Sienos čia buvo aukštos ir šaltos kaip žiemos naktis, dideli seni langai tik per ploną saulės giją kartais leisdavo šviesai įeiti.

The walls here were high and cold like a winter night, and the large old windows occasionally let in a thin thread of sunlight.

Dovydas negalėjo sustoti.

Dovydas couldn't stop.

Jo protas buvo pilnas nuotykių.

His mind was full of adventure.

"Turi būti čia speciali vieta, mes ją rasime!

"There has to be a special place here, we'll find it!"

" – jis tvirtai pasakojo.

he declared firmly.

Staiga Mantas klyktelėjo ir krito.

Suddenly, Mantas shrieked and fell.

Jis paslydo ant sugedusios kėdės, ir tuo metu sniego gniūžtės nukrito iš jo rankų.

He slipped on a broken chair, and at that moment the snowballs dropped from his hands.

Jos skrido į viršų, pataikydamos į nelauktą grupę balandžių.

They flew upwards, hitting an unexpected group of pigeons.

Paukščiai kėlėsi visi kartu, duslingai plasnodami, jų šešėliai sukosi aplink sienas.

The birds took off all at once, flapping dully, their shadows swirling around the walls.

Juoko bangos prasiveržė iš draugų.

Waves of laughter erupted from the friends.

Ingrida ir Mantas su Dovydu juokėsi iki ašarų.

Ingrida and Mantas laughed with Dovydas until tears came.

"Nepamanyčiau, kad balandžiai norėtų žiemos pramogų!

"I wouldn't have thought the pigeons wanted winter fun!"

" Ingrida juokėsi, kai draugai kėlėsi.

Ingrida laughed as the friends got up.

Jie dėjo vienas ant kito rankas, o Dovydas ruošė didžiausią sniego kamuoliuką.

They put their arms around each other as Dovydas prepared the biggest snowball.

Pagaliau jie atsidūrė sniego krūvoje, šilta ir jauku po šiuo šaltu dangumi sandėlyje.

Finally, they found themselves in a pile of snow, warm and cozy under this cold sky in the warehouse.

Dovydas jautėsi laimingas – ne dėl didelio plano, bet dėl akimirkos, dalijamos su draugais.

Dovydas felt happy—not because of a grand plan, but because of the moment shared with his friends.

Kartais, galvojo Dovydas, nuoširdus juokas ir geri draugai sukūrė magiją, kuri niekur kitur nebuvo rasta.

Sometimes, Dovydas thought, genuine laughter and good friends created a magic found nowhere else.

Ketinimas buvo linksmas, bet kelionė ir akimirka buvo tikrai nesugadinamai brangūs.

The intention was fun, but the journey and the moment were truly unspoiled and precious.