Žilvino fotoaparatas švelniai spragtelėjo, kol jis stovėjo ant Arkties tundros.

Žilvino camera softly clicked as he stood on the Arctic tundra.

Snigo.

It was snowing.

Balta, kiek akys siekė.

White, as far as the eye could see.

Pavėjui sklandė vos girdimas vėjelis.

A barely audible breeze drifted downwind.

Žilvinas su aistra medžiojo savo svajonę.

Žilvinas passionately pursued his dream.

Šaltasis sniegų lapas.

The elusive snow fox.

Jo vaizdas vaizduotėje buvo tobulas: baltas kailis, žvilgsnį traukiantys auskarėliai.

Its image in his imagination was perfect: white fur, eye-catching little earrings.

Šalia jo, jokios euforijos nepatyrusi, stovėjo Eglė.

Beside him, experiencing no euphoria, stood Eglė.

Ji brūkštelėjo sniegą nuo striukės.

She brushed the snow off her jacket.

"Žilvinai, ar ne per toli nuklydome?" - ji nerimavo.

"Žilvinai, haven't we wandered too far?" she worried.

Bet jos draugas tik mostelėjo jai: "Dar šiek tiek..."

But her friend just gestured to her, "Just a little further..."

Pats drąsumas lydėjo jį, nors ir šalo.

Pure courage accompanied him, even though he was freezing.

Žingsniais sniege jie žengė tolyn.

They walked further through the snow.

Tyluma apgaubė juos, tarsi artėjo sniegas ir dangus juos uždaryti į baltą kapsulę.

Silence enveloped them as if the snow and sky were about to close them in a white capsule.

Nėra kelio atgal.

No way back.

Bet Žilvinas nenustojo tikėtis.

But Žilvinas didn't stop hoping.

"Tu tik pažiūrėk," - jis vis kartodavo, - "gali būti vos už kalvos."

"Just look," he kept repeating, "it could be just over the hill."

Staiga jie įstrigo platesnėje sniego plotmėje, sužvarbę ir pasimetę.

Suddenly, they were stuck in a broader snowfield, chilled and lost.

Nebuvo jokių ženklų, kur krypti toliau.

There were no signs of where to go next.

Eglė jautėsi sušalusi ir norėjo grįžti.

Eglė felt frozen and wanted to return.

Bet tuomet, šiek tiek apsvaigę nuo nuovargio, pakilo aukštyn ant kalvos viršūnės ir... prieš akis pamatė neįtikėtiną vaizdą.

But then, slightly dizzy from fatigue, they climbed to the top of the hill and... before their eyes saw an incredible view.

Dešimtys pingvinų, lėtai, po vieną, rikiavosi į tvarkingą koloną.

Dozens of penguins, slowly, one by one, lined up in an orderly column.

"Pingvinai?!" Eglė iš nuostabos nusišypsojo.

"Penguins?!" Eglė smiled in amazement.

Juos lydėjo juokingas pasivaikščiojimas, tarsi būtų susitarę rengti paradą.

They were accompanied by a funny walk, as if they had agreed to hold a parade.

Žilvinas atgavo pasitikėjimą.

Žilvinas regained his confidence.

Greitai spustelėjo fotoaparato mygtuką ir pagavo šią juokingą keistenybę.

He quickly pressed the camera button and captured this amusing peculiarity.

Eglė pratrūko juoku.

Eglė burst into laughter.

Staiga jos šaltis ir trūkumas prasme nesirodė toks baisus.

Suddenly, her cold and sense of lack didn’t seem so dreadful.

"Geriau nei lapių nuotrauka, ar ne?" Žilvinas nusišypsojo.

"Better than a fox photo, right?" Žilvinas smiled.

Suprato, kad galbūt ne visada svarbiausia pasiekti tobulą kadrą.

He realized that maybe reaching the perfect shot isn't always the most important thing.

Kartais reikia tiesiog būti ten, kur bėga nuotykis.

Sometimes you just need to be where adventure unfolds.

Ir taip jie dviems šypsodami leidosi atgal į savo šiltą pastogę, atradę, kad tundra gali būti tokia pat keistai žavinga kaip ir jie patys.

And so, smiling, the two of them headed back to their warm shelter, having discovered that the tundra can be as strangely charming as they themselves are.