Antanas stovėjo prie lango.

Antanas stood by the window.

Sniegas sukosi aplink jį, lyg žiemiškos fėjos šokis.

Snow swirled around him like a winter fairy's dance.

Curonian Spit, garsioji Kuršių nerija, visada traukė jo širdį.

The Curonian Spit, the famous Kuršių nerija, always drew his heart.

Šįkart jis čia atvyko dėl ramybės.

This time, he came here for peace.

Gyvenimas neseniai pasikeitė, ir Antanas ieškojo atsakymų.

Life had recently changed, and Antanas was searching for answers.

"Kodėl aš tai darau?

"Why am I doing this?"

" – jis dažnai savęs klausėsi.

he often asked himself.

Bet jo siela troško pabūti vienumoje.

But his soul longed to be alone.

Jis įlipo į savo seną automobilį ir išvažiavo link nerijos.

He climbed into his old car and drove towards the spit.

Kelias buvo drėgnas, o šaltis stiprėjo.

The road was wet, and the cold was intensifying.

Staiga automobiliui sustojo variklis.

Suddenly, the car's engine stopped.

Panikos akimirka praėjo, ir Antanas suprato – jis neturi pasirinkimo.

A moment of panic passed, and Antanas realized he had no choice.

Jis turėjo eiti pėsčiomis į artimiausią kaimą.

He had to walk to the nearest village.

Vėjas smogė jo veidui, šalčio pirštai gniaužė odą.

The wind struck his face, cold fingers clutched his skin.

Antanas tvirtai susiveržė paltą ir žengė į priekį.

Antanas tightly fastened his coat and stepped forward.

Kiekvienas žingsnis dundėjo po sniegą.

Each step echoed through the snow.

Laikas slinko lėtai.

Time dragged slowly.

Prieš akis stovėjo didingieji sniego kopą kalnai.

In front of him stood the majestic snow dunes.

Tolumoje šarma bluko kontūrus.

In the distance, frost blurred the outlines.

Staiga prasidėjo pūga.

Suddenly, a blizzard began.

Sniegas tapo jo priešu, dangstantis Antano akis.

The snow became his enemy, obscuring Antanas' eyes.

Jis sustojo, susimąstė, ar tikrai derėjo tęsti šią kelionę.

He stopped and wondered if he should really continue this journey.

Tačiau netoliese jis pamatė mažą šiltą šviesą.

However, nearby he saw a small warm light.

Tai buvo maža kepyklėlė, kurios kvapas prabils mielai svetingai.

It was a small bakery, whose aroma spoke welcomingly.

Gabija ir Milda, kaimo kepėjos, svetingai atvėrė duris.

Gabija and Milda, the village bakers, warmly opened the door.

Jų šypsenos ir karšta arbata greitai atšildė Antano sielą.

Their smiles and hot tea quickly warmed Antanas' soul.

Sėdėdamas tarp jomis, Antanas jautėsi neįprastai ramus.

Sitting among them, Antanas felt unusually calm.

Supratimas atėjo netikėtai – tikros šilumos randa ne gamtoje, o žmonių bendravime.

Understanding came unexpectedly – true warmth is not found in nature, but in human interaction.

Jis įvertino paprastą žmogišką ryšį, pasiruošęs grįžti į miesto gyvenimą.

He appreciated the simple human connection, ready to return to city life.

Antanas atsisveikino ir išėjo į dienos šviesą, daugiau nebijodamas vienatvės.

Antanas said goodbye and stepped out into the daylight, no longer fearing loneliness.

Kuršių nerija, su savo ramybe ir didybe, padėjo jam surasti ne tik save, bet ir gyvenimo grožį tarp kitų žmonių.

The Kuršių nerija, with its peace and grandeur, helped him find not only himself but also the beauty of life among other people.