Lėtas vėjas kuteno nuogus medžių šakas.

A gentle wind tickled the bare branches of the trees.

Kalnų Kryžių kalva tęsėsi iki pat horizonto.

The Hill of Kalnų Kryžių stretched all the way to the horizon.

Dovydas lėtai ėjo apsnigtu taku, šalčiu kaustydamas rankas.

Dovydas walked slowly along the snow-covered path, the cold numbing his hands.

Jo šalia, švelniai sniege palikdama savo žingsnius, ėjo Eglė.

Beside him, gently leaving her footprints in the snow, walked Eglė.

Ji tylėdama žiūrėjo į tūkstančius kryžių, ieškodama tinkamos vietos jų atneštai kryžiai.

She silently looked at the thousands of crosses, searching for the right place for the cross they had brought.

Jų draugas, Romas, neseniai iškeliavo anapus.

Their friend, Romas, had recently passed away.

Likusiems Dovydui ir Eglei gyvenimas tapo pilkesnis.

For those left behind, Dovydas and Eglė, life had become grayer.

Bet šiandien buvo dar viena proga prisiminti Romą ir įvykdyti pažadą, duotą jam prieš tolistant.

But today was another opportunity to remember Romas and fulfill the promise made to him before parting.

Eglė, vesdama Dovydą po kalvą, jautė, kad ši kelionė suteiks jiems abiem ramybės.

Eglė, leading Dovydas across the hill, felt that this journey would bring them both peace.

Dovydas vis dar svarstė, kaip reikėtų išleisti žodžius, įstrigus į siaurą tylos skliautą.

Dovydas was still pondering how to release the words, trapped in the narrow embrace of silence.

Jam buvo sunku kalbėti apie jausmus.

It was hard for him to talk about feelings.

Jis jausdavo kaltę, nes manė, kad galėjo būti geresnis draugas Romui, galėjo labiau padėti.

He felt guilt, thinking he could have been a better friend to Romas, could have helped more.

Jo rankoje buvo jų atneštas kryžius, simbolizuojantis prisiminimą ir draugystę.

In his hand was the cross they had brought, symbolizing memory and friendship.

Eglė jautė, kad Dovydas nori kažką pasakyti.

Eglė sensed that Dovydas wanted to say something.

Ji jautė jo skausmą, bet suprato, kad kalbos turi skleistis savo laiku.

She felt his pain but understood that words have to unfold in their own time.

"Ką manai apie šią vietą?

"What do you think about this spot?"

" - ji paklausė, gestu parodydama į nedidelį sningantį plotą tarp kryžių.

she asked, gesturing towards a small snow-covered clearing between the crosses.

Jie sustojo ten.

They stopped there.

Šaltis jau buvo persmelkęs jų kūną, bet viduje jie jautėsi šiek tiek šilčiau.

The cold had already penetrated their bodies, but inwardly they felt a little warmer.

Dovydas padėjo kryžių iš medžio, kurį jie abu pagamino, ant žemės.

Dovydas placed the wooden cross they had both made on the ground.

Tą akimirką jis pajuto, kaip jo savijauta pradeda lengvėti.

At that moment, he felt his burden begin to lighten.

"Atsiprašau, kad nebuvau šalia dažniau," - ištarė jis tyliai.

"I'm sorry I wasn't there more often," he whispered quietly.

Eglei nereikėjo žodžių.

Words were not needed for Eglė.

Ji uždėjo savo ranką ant Dovydo peties.

She placed her hand on Dovydas's shoulder.

"Romas žinojo, kad jam esi svarbus," - atsakė ji, prisiglausdama prie šalia esantį kryžių, švelniai nustatydama sniegą nuo jo.

"Romas knew you were important to him," she replied, gently brushing the snow from a nearby cross.

Jie prisėdo ir tyliai pasėdėjo, stebėdami žiemos dangų, klausydamiesi vėjo melodijos tarp kryžių.

They sat down and quietly watched the winter sky, listening to the melody of the wind among the crosses.

Tam tikrą akimirką, kai žodžiai buvo nebe tokie reikalingi, jie abu pajuto Romo dvasios ramybę.

At a certain moment, when words were no longer necessary, they both felt the peaceful presence of Romas' spirit.

Eglė, atsistojo nuo sniego, pažvelgė į Dovydą su šiluma akyse.

Eglė, getting up from the snow, looked at Dovydas with warmth in her eyes.

"Turėjai, ką pasakyti.

"You had something to say.

Tai supratau," - šypsojosi ji.

I understood," she smiled.

Jie paliko Kalvą su jausmu, kad vykdė savo misiją.

They left the hill with the feeling that they had accomplished their mission.

Šaltis nebeatrodė toks atšiaurus.

The cold no longer seemed so harsh.

Dovydas išmoko vertinti savo emocijas ir draugystę su Egle.

Dovydas learned to appreciate his emotions and his friendship with Eglė.

Eglė suprato, kad kartais tylus buvimas šalia gali reikšti daugiau nei žodžiai.

Eglė understood that sometimes silent presence can mean more than words.

Kalnų Kryžių kalva liko tolumoje, tačiau ten paliktas kryžius visada primins apie jų draugystę ir draugo atmintį.

The Hill of Kalnų Kryžių remained in the distance, but the cross left there will always remind them of their friendship and their friend's memory.