Lukas stovėjo ant kryžių kalvos, aplinkui sukosi šaltis.

Lukas stood on the Hill of Crosses, surrounded by the swirling cold.

Sniegas dengė žemę ir kryžius, tarsi tyliai paslaptingą antklodę.

The snow covered the ground and crosses, like a quietly mysterious blanket.

Tai buvo jo pirmas žingsnis lauke po operacijos.

It was his first step outside after the surgery.

Vėjo šuoriniai šnabždėjo aplinką, atsispindėjo jo viduje jaučiama baimė ir netikrumas.

The gusts of wind whispered through the surroundings, reflecting the fear and uncertainty he felt inside.

Viltė palaikė jam ranką.

Viltė held his hand.

Ji buvo čia, neabejodama.

She was there, unwavering.

Jiedu stovėjo šalia daugybės kryžių, simbolizuojančių vilti ir atkaklumą.

The two of them stood beside many crosses, symbolizing hope and perseverance.

Lukas jautė, kaip kiekvienas kryžius, stovėdamas čia, tyloje kalba jam apie gyvenimą ir stiprybę.

Lukas felt as if each cross, standing there in silence, spoke to him about life and strength.

„Kaip jautiesi?

"How do you feel?"

“ – švelniai paklausė Viltė.

Viltė gently asked.

Ji žvelgė į Lukasą su nuoširdžia užuojauta, bet taip pat ir su savo pačios rūpesčiais.

She looked at Lukas with sincere compassion, but also with her own worries.

Ji norėjo padėti Lukasui, bet negalėjo ignoruoti savo baimių.

She wanted to help Lukas, but she couldn't ignore her own fears.

Lukas pažiūrėjo į jos akis.

Lukas looked into her eyes.

„Aš bijau, Viltė,“ – prisipažino.

"I'm scared, Viltė," he confessed.

„Bijau to, kas bus toliau.

"Afraid of what will come next.

Ką, jei nebepadėsiu sau pats?

What if I can't help myself anymore?"

“„Niekas nežino, kas mūsų laukia,“ – atsakė Viltė ramiai.

"No one knows what awaits us," answered Viltė calmly.

„Bet mes galime bent žingsnį po žingsnio eiti pirmyn.

"But we can at least take it step by step."

“Šios žodžiai ramino Lukasą.

Her words comforted Lukas.

Jis suvokė, kad gyvenimo netikrumas yra dalis kelionės, o ne kliūtis, kurią reikia nugalėti.

He realized that the uncertainty of life is part of the journey, not an obstacle to overcome.

Stovėdamas tarp kryžių, jis pagaliau leido atsiverti širdžiai.

Standing among the crosses, he finally allowed his heart to open.

Jis pajuto, kaip nuovargis ir baimė pradėjo nykti, tarsi sniegas, tirpstantis pavasarį.

He felt the fatigue and fear begin to melt away, like snow dissolving in spring.

„Aš nenoriu bijoti, noriu būti drąsus,“ – tarė Lukas, laikydamas Viltės ranką stipriau.

"I don't want to be afraid, I want to be brave," said Lukas, holding Viltė's hand more firmly.

„Su tavimi šalia viskas atrodo įmanoma.

"With you by my side, anything seems possible."

“Viltė nusišypsojo.

Viltė smiled.

„Tu jau drąsus, Lukasai.

"You are already brave, Lukas.

Tu pripažinai savo baimes ir tai jau didelis žingsnis į priekį.

You've acknowledged your fears, and that alone is a big step forward."

“Lukas pajuto, kaip didžiulė našta nukrito nuo jo pečių.

Lukas felt a great burden lift from his shoulders.

Jis susitaikė su savimi ir su nežinomybe.

He reconciled with himself and the unknown.

Kryžių kalva, padengta sniegu, buvo liudytoja jo naujo požiūrio į gyvenimą.

The Hill of Crosses, covered in snow, witnessed his new outlook on life.

Lukas buvo pasiruošęs žengti į ateitį, nepaisant iškilusių iššūkių.

Lukas was ready to step into the future, despite the challenges ahead.

Nors jis nežinojo, kurioje kryžkelėje yra jo likimas, jis žinojo, kad dabar nebus vienas.

Even though he did not know at which crossroads his destiny lay, he knew that now he would not be alone.

Viltė buvo šalia, o jis buvo stipresnis nei bet kada anksčiau.

Viltė was by his side, and he was stronger than ever before.

Lukas su šilta šypsena pažvelgė į Vilte ir suprato, kad su drąsa ir tikėjimu viskas yra įmanoma.

Lukas looked at Viltė with a warm smile and realized that with courage and faith, anything is possible.