Traukinys judėjo lėtai, tarsi mėgindamas nepažadinti žiemos ramybės.

The train moved slowly, as if trying not to disturb the peace of winter.

Rokas sėdėjo prie lango, akimis sekdamas sniegu užklotas pievas ir šerkšnu aplipusius medžius.

Rokas sat by the window, his eyes following the snow-covered meadows and frost-laden trees.

Šešėliai šoko po plieninio traukinio ratais, o dangus buvo giliai pilkas.

Shadows danced under the steel wheels of the train, and the sky was a deep gray.

Šiandien buvo Lietuvos valstybės atkūrimo diena, ir jis jautėsi keistai vienišas tarp švenčiančių tautos himnų ir vėliavų.

Today was Lithuania's Restoration of Independence Day, and he felt strangely lonely amidst the celebrating national anthems and flags.

Rokas buvo 24 metų vaikinas iš miesto, bet visada jautė kaimo gyvenimo trauką.

Rokas was a 24-year-old guy from the city, but he always felt drawn to country life.

Šį rytą jis nusprendė aplankyti senelio kadaise minėtą ūkį.

This morning, he decided to visit the farm once mentioned by his grandfather.

Noras suprasti savo šaknis ir pažinti šeimos istoriją pastūmėjo jį į šią kelionę.

The desire to understand his roots and learn about his family history pushed him on this journey.

Suglumęs dėl savo planų, Rokas arkelėjosi prie vyruko traukinio vagone, vardu Dainius.

Confused about his plans, Rokas approached a fellow passenger in the train car, named Dainius.

Dainius buvo vietinis ūkininkas, o jo šypsena buvo kaip pavasario saulė po ilgos žiemos.

Dainius was a local farmer, and his smile was like the sun in spring after a long winter.

Rokui reikėjo patekti į ūkį, bet jis nedrįso klausinėti, baimindamasis, kaip jį priims tie, apie kuriuos nieko nežinojo.

Rokas needed to get to the farm, but he hesitated to ask questions, fearing how he would be received by those he knew nothing about.

Galų gale valgydamas drąsą, Rokas priėjo prie kitų keleivių.

Finally, summoning his courage, Rokas approached the other passengers.

"Laba diena, galite man padėti rasti Žalaitės ūkį?

"Hello, can you help me find Žalaitės farm?"

" - paklausė jis, balsas šiek tiek drebėjo.

he asked, his voice slightly trembling.

Tarp keleivių buvo ir Gabija, moteris su ilgu kaštoniniu šaliku.

Among the passengers was Gabija, a woman with a long chestnut scarf.

Ji pakėlė akis nuo knygos.

She looked up from her book.

"Žalaitės ūkis?

"Žalaitės farm?

Aš pažinojau tavo senelį," - pasakė ji.

I knew your grandfather," she said.

Jos balsas buvo švelnus ir šiltas, kaip žvakių šviesa tamsią naktį.

Her voice was gentle and warm, like candlelight on a dark night.

Traukinys susvyravo ir sustojo prie mažos stoties apsuptos beribėmis sniego platybėmis.

The train swayed and stopped at a small station surrounded by endless expanses of snow.

Šis vaizdas priminė senuosius lietuviškus paveikslus.

This view was reminiscent of old Lithuanian paintings.

Gabija pakvietė Roka pasišnekėti.

Gabija invited Rokas to chat.

Ji dalinosi istorijomis apie jo atidavų senelį, kuris su pagarba ir meile žiūrėjo į žemę.

She shared stories about his devoted grandfather, who looked upon the land with respect and love.

"Jis visada sakydavo, kad jo mylima Lietuva slepiasi kiekviename gyvulyje ir augale," - šyptelėjo Gabija, glostydama šalį.

"He always said that his beloved Lithuania hides in every living being and plant," Gabija smiled, stroking her scarf.

Rokas jautė, kaip šiluma pamažu įsiskverbia į jo širdį.

Rokas felt warmth gradually seep into his heart.

Pokalbis su Gabija padėjo jam suvokti, kad nepriklausomai nuo to, kur jis užaugo, jo šaknys visada bus čia, Lietuvoje.

The conversation with Gabija helped him realize that no matter where he had grown up, his roots would always be here, in Lithuania.

Ši kelionė, šie žodžiai tapo tiltu, jungiančiu jį su protėviais.

This journey, these words became a bridge connecting him with his ancestors.

Kai traukinys pasiekė galutinę stotelę, Rokas išlipo su nauju pasitikėjimu.

When the train reached its final stop, Rokas got off with newfound confidence.

Sniegas vis dar krito lėtai, tačiau dabar jis nebeatrodė šaltas ir svetimas.

The snow still fell slowly, but now it no longer seemed cold and foreign.

Jis pažvelgė į ūkį, kuris rymėjo tolumoje kaip viena gyvybingumo sala.

He looked at the farm, which loomed in the distance like an island of vitality.

Dabar Rokas žinojo, kur jo vieta - čia, žemėje, kuri jaučia ir supranta.

Now Rokas knew where he belonged - here, on the land that feels and understands.

Ir taip, stovėdamas prie savo senelio žemės, klausydamas vėjo, kuris šnibždėjo praeities istorijas, Rokas pajuto, ką reiškia priklausyti.

And so, standing on his grandfather's land, listening to the wind whisper stories of the past, Rokas felt what it means to belong.

Vientisumas ir supratimas sukosi jo mintyse, lydimi sniego tylos ir vėliavos, lengvai plazdančios per vėjo gūsį.

Wholeness and understanding swirled in his mind, accompanied by the silence of the snow and a flag gently flapping in the gust of wind.

Tai buvo namai.

This was home.