Užupio Respublikoje, ypatingame Vilniaus rajone, oras buvo gaivus ir žvarbus.

In the Užupio Respublika, a special district of Vilnius, the air was fresh and brisk.

Žiema glėbė miestą ir į savo baltą skraistę įvijo visokias istorijas.

Winter embraced the city, wrapping all sorts of stories in its white cloak.

Užgavėnių šventė, kasmetinis žiemą varyti skirtas renginys, jau artėjo.

The Užgavėnės festival, an annual event meant to drive away winter, was approaching.

Eglė, sušalusi bet su entuziazmu, stovėjo prie Vilnelės upės, tvirtai laikydama šiltą arbatos puodelį.

Eglė, cold but enthusiastic, stood by the Vilnelė River, holding a warm cup of tea firmly.

Kiekvienais metais Eglė, Dainius ir Rasa atlikdavo Užupio Respublikos ančių skaičiavimo surašymą.

Every year, Eglė, Dainius, and Rasa conducted the duck counting in the Užupio Respublika.

Tai buvo jų savotiška tradicija ir būdas prisidėti prie vietinės bendruomenės.

It was their unique tradition and a way to contribute to the local community.

Šiemet užduotis pasirodė ne tokia paprasta, nes aplink viską gaubė Užgavėnių šurmulys.

This year, the task proved not so simple, as the Užgavėnės bustle surrounded everything.

Ančios, užuot rimtai pozavusios ir leidusios save skaičiuoti, pasidavė festivalio linksmybėms.

The ducks, instead of posing seriously and allowing themselves to be counted, succumbed to the festival's merriment.

Jos maišėsi tarp šventės dalyvių ir džiaugėsi blynais, ant stalo iškeptais dosniai ir su meile.

They mingled among the festival participants and delighted in the pancakes generously and lovingly prepared on the tables.

Eglė barėsi su Dainiumi ir Rasa.

Eglė was scolding Dainius and Rasa.

„Kaip skaičiuoti ančių, jeigu jos visos blynų kvapu gundo mus?

"How to count the ducks when they're all tempting us with the smell of pancakes?"

“ ji steigėsi.

she exclaimed.

Dainius, daugiau menininkas nei matematininkas, stebėjo ir šypsojosi: „Gal vietoj blyno aš pieštuku užfiksuosiu jų tas šypsenas?

Dainius, more of an artist than a mathematician, watched and smiled: "Maybe instead of a pancake, I should capture their smiles with a pencil?"

“Vis dėlto, Rasa, visada praktiška, pasiūlė, kad jie galėtų sukirsti su antimis sandorį.

Nevertheless, Rasa, always practical, suggested that they could strike a deal with the ducks.

„Duosime joms blyno, kad jos čia sustotų.

"We'll give them a pancake so they'll stop here.

Tik truputį disciplinos!

Just a bit of discipline!"

“ – ji siūlė.

she proposed.

Tačiau netrukus tas planas sukėlė dar daugiau chaoso.

However, soon that plan caused even more chaos.

Ančios nesiliovė išėjimų ieškoti, blynų godžiai laukusios.

The ducks did not stop seeking exits, eagerly waiting for the pancakes.

Staiga jos pradėjo šokti tarp šventės dalyvių, kurios darbštūs kepėjai vaišino.

Suddenly, they began to dance among the festival participants, who were being treated by diligent bakers.

Net ir muzika užvedė ančių ratą – kaip nevykęs, bet linksmas koncertas, laike ir vietoje prarastas.

Even the music set the ducks in motion – like an unsuccessful but joyful concert, lost in time and place.

Užgavėnių ritmai aidėjo ore, blynai skriejo ir sklido netikėti juokai.

The rhythms of Užgavėnės echoed through the air, pancakes flew, and unexpected jokes spread.

Eglei beliko žiūrėti, kaip jų tvarkingas planas virsta laisva dainuojančių ančių ekstravaganza.

All Eglė could do was watch as their orderly plan turned into a free-spirited extravaganza of singing ducks.

Ir tada ji suprato – skaičiai turi mažiau reikšmės, nei fantazija ir džiaugsmas, kurį atneša tos plunksnuotos šokėjos.

And then she realized – numbers mattered less than the imagination and joy brought by those feathered dancers.

Užupio Taryba, nors ir neturėjo tikslaus surašymo, pripažino Eglės kūrybingumą ir jų šventės nepakartojamumą.

The Užupis Council, although lacking an accurate count, acknowledged Eglė's creativity and the uniqueness of their festival.

Šaltas vakaras pamažu slinko užmarštin kartu su besipuošiančia žiema.

The chilly evening gradually faded into oblivion along with the adorning winter.

Eglė, po ilgos dienos, sėdėjo šalia savo draugų, žiūrėdama į dar šokančią ančių koloną ir nusišypsojo.

Eglė, after a long day, sat beside her friends, watching the still dancing colony of ducks and smiled.

Ji suprato, kad gyvenime netobulumas dažnai slepia tikrąją laimę ir tobulumą, ir Užupis, toks, koks yra, pabrėžia šio žavesio svarbą.

She understood that in life, imperfection often hides true happiness and perfection, and Užupis, as it is, emphasizes the importance of this charm.