Klausykit, kaip sniegas krenta ant Trakų pilies bokštų.

Listen to how the snow falls on the towers of Trakai Castle.

Už langų – Krikščionių legendos.

Outside the windows are Christian legends.

Pilyje – šilta, jauku.

Inside the castle, it's warm and cozy.

Vėlyvo vakaro tyla persmelkta emocijų.

The late evening silence is filled with emotions.

Rūta stebi ryškiai žibantį magnetą sunkiasvorio kiekvieno žingsnio.

Rūta observes the brightly shining magnet of the heavyweight's every step.

Šįkart sugrįžo ne tik į Lietuvą, bet ir į savo vaikystės laikus.

This time, she returned not only to Lithuania but also to her childhood days.

Užgavėnės pilna jėga.

The Užgavėnės celebration is in full swing.

Bliaunantys varpai, lengvai švokščiančios ugnelės ant medžių.

Blaring bells, softly hissing flames on the trees.

Trakai alsuoja šventine dvasia.

Trakai breathes the festive spirit.

Močiutė Birutė ruošia šaltį prie didelio židinio.

Grandmother Birutė prepares for the cold by the large fireplace.

Rankose maišo tešlą blynams.

She's mixing dough for pancakes.

Žmonių siautulys Užgavėnėse jai prilygsta jaunystės atsiminimams.

The frenzy of people at the Užgavėnės reminds her of the memories of her youth.

Jos akys šiltai žiūri į Rūtą.

Her eyes warmly gaze at Rūta.

Ji trokšta ramybės šeimoje.

She longs for peace in the family.

Matyti dukčiomę ir anūką drauge.

To see her daughter and grandson together.

Birutė pašokdina savo baltus plaukus, kai švelniai priglaudžia Rūtą.

Birutė tosses her white hair as she gently embraces Rūta.

Prie lango Gediminas pagalvos apie metus be Rūtos.

By the window, Gediminas thinks about the years without Rūta.

Bėgusi traukiniais, ieškančia savęs už jūrų marių.

Running by trains, searching for herself across the seas.

Jausmingas, tarsi šalta žiema, bet itin ratai ieškodęs jos balse.

Emotional, like a cold winter, but rarely searching in her voice.

Kažkada buvo artimi.

They were once close.

Laikai kolionės, kai tyrinėdavo Trakų sienas vaikystėje, atrodo tolti.

The days of exploring Trakai's walls in childhood seem to drift away.

Kaiša mintis: kada pavyks suprasti ją vėl.

The thought enters: when will he understand her again?

Nejau norėtų, kad grįžusi viskas būtų kaip anksčiau?

Would he want everything to be as it was before when she returns?

Gediminas tiksliai nežino.

Gediminas doesn't precisely know.

Jo sąskvaitė prie didžio meditacinio tvenkinio, kur krašto latviai susirinkę.

His account at the great meditative pond, where the local Latvians gather.

Šviesioj paliktyje mėlynos pustys, klausykit širdžių.

In the bright clearance, blue snowdrifts, listen to the hearts.

- Rūt ir Gedim - sako močiutė - šiandien elgiam.

- Rūt and Gedim, - says grandmother, - today we feast.

Rūta pasuka link Gedimino.

Rūta turns towards Gediminas.

Šventės triukšmas tarsi fonas.

The noise of the celebration serves as a backdrop.

Ji prakalbina Gediminą.

She begins to speak to Gediminas.

Žodžiai slegia juos abu, tačiau juose slypi atleidimas.

The words weigh them both down, but within them lies forgiveness.

- Norėjau kalbėtis su tavimi, - taria Rūta.

- I wanted to talk to you, - Rūta says.

Jų akys suspindo lygiatūrinėse sielose.

Their eyes shine in their kindred souls.

- Norėjau, kad suprastum mano kelionę.

- I wanted you to understand my journey.

Susudziau nieko verto ir mane pažinau.

I encountered things of no worth and came to know myself.

Gediminas pažvelgia, žodžiai liktai įstegta sąjungos veja.

Gediminas looks into her eyes, his words, like threads of a woven bond.

Užgavėnės giesmių fonas virto besikeičiančia šviesa.

The Užgavėnės hymns form a changing light in the background.

Jo žvilgsnis atsakina švelniosios prieglobsčio.

His gaze answers the gentle sanctuary.

- Aš tavęs nigais nepamiršau, - sako Julius sotus jautrioniška šypsena.

- I never forgot you, - says Julius with a soft, sensitive smile.

- Bruzda budavo, bet kartais kasdienarok.

- It used to be restless, but sometimes daily routine.

Švęsdami Bailanduoja užstato vidury akimirkos, Gediminas apvilkė Rūtą į bendruomenės šokį.

Celebrating at the Bailanduoja in the middle of a moment, Gediminas draws Rūta into the community dance.

Močiutė pildo tylos prisirišimo akimirką ir užstimulo melodija juokatės švelnių šešėlių apsuptoje salėje.

Grandmother fills the silent embrace moment with the stimulus of melody in the softly shadowed hall.

Tame šokyje buvo mąstoma kur isekti, tikėjimas nuomonėmis.

In that dance, there was reflection on where to go, faith in opinions.

Kruviniai širdžio lūkesčių gerais, neuzlyko nuntas poliketos, bet ūbaujančiai naujaio šventės.

While in the heart's expectations of good, nothing was left unsaid, but a hopeful new celebration emerged.

Rūta dalyvauja ir prisimena šeimą, tarsi išleidus patraukę burbulius.

Rūta participates and remembers the family, as if releasing bubbles of attraction.

Tik ant rankos, kuri jausmingai kliaupiąs inkelioje.

Only on the hand, which tenderly touches, lies the embrace.