Šalto žiemos penktadienio popietė.

A cold winter Friday afternoon.

Psichiatrijos skyrius buvo ramus.

The psychiatric ward was calm.

Sterilios baltos sienos, minimalūs baldai.

Sterile white walls, minimal furniture.

Dainius stovėjo prie lango.

Dainius stood by the window.

Jis stebėjo, kaip snaigės sukasi lauke.

He watched as snowflakes swirled outside.

Jam atrodė, kad jos tarsi dažai, kurie krenta ant baltos drobės.

It seemed to him that they were like paint falling onto a white canvas.

Viduje jis jautėsi nežmoniškai įstrigęs kasdienybėje, kurioje vienintelė spalva - tai drėgna pilka.

Inside, he felt unimaginably trapped in a daily routine where the only color was damp gray.

Dainius visada troško paimti teptukus ir vėl dažyti.

Dainius always longed to take up brushes and paint again.

Jam trūko šito laisvės pojūčio, šios saviraiškos.

He missed this feeling of freedom, this means of self-expression.

Bet skyrius turėjo griežtą tvarką.

But the ward had strict rules.

Dainius žinojo, kad norint gauti paveikslų priemonių, teks susidurti su skyriaus slaugytojų skepticizmu.

Dainius knew that to obtain painting supplies, he would have to face the skepticism of the ward's nurses.

Jo kambariokas Aistis buvo draugiškas vaikinas, visada norintis padėti.

His roommate Aistis was a friendly guy, always willing to help.

"Aisti, - kreipėsi Dainius, - tavo žodžiai visada visus įtikina.

"Hey Aistis," Dainius addressed him, "your words always convince everyone.

Gal galėtum man padėti?

Could you help me?

Noriu gauti dailės priemonių."

I want to get some art supplies."

Aistis šyptelėjo. "Žinoma, Dainiau.

Aistis smiled. "Of course, Dainius.

Paveikslai tau padeda gyti.

Painting helps you heal.

Tai nėra tik hobis."

It’s not just a hobby."

Kitas rytas. Grupinė terapija buvo pilna žmonių.

The next morning, group therapy was full of people.

Dainius sumaniai paslėpė mažą eskizą, kurį nupiešė, naudodamas šukas ir mėlyną rašiklį.

Dainius cleverly hid a small sketch he had drawn using a comb and a blue pen.

Kai atėjo jo eilė kalbėti, širdis plakė kaip pašėlusi.

When it was his turn to speak, his heart raced wildly.

"Diana, galėčiau parodyti, ką nupiešiau?" - nervingai paklausė jis.

"Diana, could I show what I've drawn?" he nervously asked.

Slaugytoja Diana pažvelgė į jį, susidomėjimu.

Nurse Diana looked at him with interest.

Dainius ištraukė eskizą ir parodė jį visiems.

Dainius pulled out the sketch and showed it to everyone.

"Žinau, tai netobula.

"I know it's imperfect.

Bet man taip svarbu kurti.

But creating is so important to me.

Tai mano sielos balzamas."

It's the balm of my soul."

Klausytojų salė tapo tylia.

The audience hall became silent.

Diana minutę tylėjo, o paskui vėl pažvelgė į Dainių.

Diana was quiet for a minute, then looked at Dainius again.

„Žinai, tu turi talentą.

"You know, you have talent.

O jei menas tikrai tau padeda...

And if art really helps you...

Mes galime pabandyti.

We can try.

Pakalbėsiu su gydytoju."

I'll talk to the doctor."

Po keleto dienų naujiena apskriejo visą skyrių.

A few days later, the news spread around the ward.

Dainius galės tapyti, nors ir su priežiūra.

Dainius would be allowed to paint, though under supervision.

Jam įteikė teptukus, dažus.

He was given brushes and paints.

Dainius jautėsi, tarsi perkėlęs kalnus.

Dainius felt as if he had moved mountains.

Dabar jis vėl turėjo spalvų.

Now he had colors again.

Ir kai jis įbrisdavo į dažus, jis jautė, kad spalvos grįžta ir į jo gyvenimą.

And when he dipped into the paints, he felt the colors returning to his life.

Jo paveikslai tapo langais į kitokį pasaulį.

His paintings became windows into another world.

Dainius žinojo, kad dabar gyvenimas čia buvo šiek tiek šviesesnis.

Dainius knew that life here was now a bit brighter.

O Aistis, pastebėjęs kolegos šypseną, pasakė: „Ar aš nesakiau?

And Aistis, noticing his colleague’s smile, said, "Didn't I tell you?

Spalvos gydo.“

Colors heal."

Skyrius jau nebebuvo tik sterili vieta.

The ward was no longer just a sterile place.

Dainius jautė čia esant daug daugiau.

Dainius felt that there was much more here.

Galbūt tai buvo tik pradžia, bet tai buvo svarbu.

Perhaps this was just the beginning, but it was important.

Jis vėl gynė savo gyvenimo drobę.

He was once again defending the canvas of his life.