Eglei Vilniaus oro uostas visada atrodė ypatingas.

Eglei the Vilniaus airport always seemed special.

Ankstyvą pavasarį, šventiškai nusiteikę žmonės skubėjo per terminalą.

In early spring, festively disposed people hurried through the terminal.

Už langų tirpo sniegas, o pirmieji žaliuojantys medžiai priminė artėjančią pavasario šviesą.

The snow was melting outside the windows, and the first green trees reminded of the approaching light of spring.

Eglė trokšte troško grįžti namo pas šeimą ir kartu švęsti Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną.

Eglė longed to return home to her family and celebrate the 11th of March together – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną (Lithuanian Independence Restoration Day).

Kelias pastaraisiais metais užsienyje buvo pilnas iššūkių.

The last few years abroad were full of challenges.

Eglė sėdo į lėktuvą su viltimi, kad šeima supras jos pasirinkimus.

Eglė boarded the plane with the hope that her family would understand her choices.

Tačiau širdyje kirbėjo baimė – ar jos nepasirinkimai nepažeidė šeimos tradicijų?

However, there was a fear in her heart – did her choices violate family traditions?

Vos atvykusi į Vilnių, Eglė pajuto staigius skausmus pilve.

Upon arriving in Vilnius, Eglė felt sudden pains in her abdomen.

Jos veidas išbalo, bet tvirta širdis neleido gąsdinti.

Her face turned pale, but her strong heart didn't allow fear.

„Tai nieko tokio,“ - pamanė Eglė, - „praeis.

"It's nothing serious," thought Eglė, "It will pass.

Tiesiog reikia greičiau pasiekti mamą ir tėtį.

I just need to reach mom and dad quickly."

“ Bet skausmas tik stiprėjo.

But the pain only intensified.

Eglė suprato, kad tai rimta.

Eglė realized this was serious.

Apsidairiusi, pastebėjo oro uosto medicinos punktą.

Looking around, she noticed the airport's medical station.

Oro uosto personalas buvo labai rūpestingas.

The airport staff was very caring.

Daktaras atvyko greitai ir diagnozavo Eglei ūminį apendicitą.

The doctor arrived quickly and diagnosed Eglė with acute appendicitis.

Jai prireikė operacijos, ir šventė su šeima išblėso, kaip sniegas už lango.

She required surgery, and the family celebration faded away like the snow outside the window.

Eglė susikrimto – svajojo apie šį susitikimą ir nenorėjo, kad šeimai liktų nusivylusi.

Eglė felt downhearted – she had dreamed of this meeting and didn't want to leave her family disappointed.

Po operacijos Eglė pabudo ligoninėje.

After the surgery, Eglė woke up in the hospital.

Vis dar sleidžiantis iš narkozės, ji pajuto švelnią rankos prisilietimą.

Still coming out of anesthesia, she felt a gentle touch on her hand.

Atsimerkusi pamatė Manto, savo brolio, ir Rutos, draugės nuo vaikystės, šypsenas.

Upon opening her eyes, she saw the smiles of her brother Manto and Rutos, her childhood friend.

Jie greitai atvyko, vos tik sužinojo apie jos būklę.

They came quickly, as soon as they learned of her condition.

„Mes tavęs neliksime, Egle,“ - pasakė Mantas tyliai.

"We won't leave you, Egle," said Mantas quietly.

Ruta pridūrė: „Mes visada būsim kartu, nepriklausomai nuo nieko.

Ruta added, "We will always be together, regardless of anything."

“Eglė pajuto šilumą širdyje.

Eglė felt warmth in her heart.

Suvokė, kad šeimos ir draugų ryšys yra stipriausias.

She realized that the bond with family and friends is the strongest.

Jos baimės buvo netikros.

Her fears were unfounded.

Tikras rūpestis neturi datų ar progų.

True care doesn't have dates or occasions.

Jis yra čia ir dabar, o svarbiausia – jis niekada neišnyksta.

It is here and now, and most importantly – it never disappears.