Vilnius, kadaise gyvybingas miestas, dabar atrodė kaip senos pasakos griuvėsiai.

Vilnius, once a vibrant city, now appeared as the ruins of an old fairy tale.

Kur dar visai neseniai švytėjusi Gedimino pilis sklandžiai ribodavo miesto horizontą, dabar ją apsupo gamtos džiunglės.

Where the once-luminous Gedimino pilis seamlessly defined the city's horizon, it was now surrounded by nature's jungle.

Eglei, Linai ir Dainiui beliko tik prisiminimai apie tai, kas buvo prarasta.

All that was left for Eglė, Lina, and Dainius were memories of what had been lost.

Dainius, kurio ramios akys liudijo daug matytas nelaimes, žvarbią pavasario rytą žvelgė į tolimesnę kelionės kryptį.

Dainius, whose calm eyes testified to many witnessed misfortunes, gazed into the direction of their further journey on a chilly spring morning.

Jis girdėjo gandus apie saugų prieglobstį už miesto ribų. Vieta, kur nesukalambėjo šviesos, o į susirinkusius ateidavo viltis.

He had heard rumors about a safe haven outside the city limits—a place where the lights never flickered, and hope came to the gathered.

Tačiau pokalbiuose buvo ir skeptikų - Eglė dažnai abejodavo pasakomis apie tokias vietas.

But there were skeptics in the conversations—Eglė often doubted tales about such places.

"Turime judėti greičiau," tarė Dainius. "Iki Velykų ten pateksime."

"We need to move faster," said Dainius. "We'll be there by Easter."

Lina, žiburiuojančiomis akimis, linktelėjo. "Puiku, bet kaip apeiti tą didelį upę? Ar yra kitas kelias?"

Lina, with sparkling eyes, nodded. "Great, but how do we bypass that big river? Is there another way?"

Dainius giliai įkvėpė.

Dainius took a deep breath.

Jo protas analizavo visus matytus žemėlapius, visus papasakotus nutikimus.

His mind analyzed all the maps he had seen, all the stories he had heard.

"Važiuosime trumpesniu maršrutu, net jei jis yra pavojingesnis."

"We'll take the shorter route, even if it's more dangerous."

Jungi jam pritaria, ir jie visi trys ėmėsi kelionės.

They agreed with him, and all three set off on their journey.

Vilniaus gatvės buvo užpildytos augalais, namai aiškiai skelbė kadaise buvusios šeimos istorijas.

The streets of Vilnius were filled with plants, the houses clearly telling the stories of families that once lived there.

Kartais tarp griuvėsių išlįsdavo ir laukiniai gyvūnai, atgavę teritorijas sau.

Occasionally, among the ruins, wild animals emerged, reclaiming their territories.

Po kelių valandų jie pasiekė upę.

After a few hours, they reached the river.

Ant kalno stovėjo senas, garsus tiltas, kurio viduryje buvo pavojingos skylės.

On the hill stood an old, famous bridge with dangerous gaps in its middle.

"Tai yra vienintelis būdas į kitą pusę," tarė Dainius šaltu balsu, nors viduje juto baimę.

"This is the only way to the other side," Dainius said in a cold voice, though he felt fear inside.

"Ar galime jį eiti?" paklausė Eglė, akylai stebėdama vandenį žemiau, kuris veržliai kliokė pastarosiomis lietaus dienomis.

"Can we cross it?" asked Eglė, closely observing the water below, which was rushing fiercely after recent rainy days.

Dainius prikišo burną ir linktelėjo. "Vienintelis būdas."

Dainius nodded resolutely. "The only way."

Kelionė tiltu buvo kaip gyvenimas ant peilio ašmenų.

The journey across the bridge was like walking on the edge of a knife.

Jie ėjo lėtai, kiekvienas žingsnis atrodė kaip pabaiga, bet uždusęs Dainius vedė juos pirmyn.

They moved slowly, each step felt like the end, but a breathless Dainius led them forward.

Lina stipriai laikėsi už Dainiaus rankos, jausdama jos drėgną riešą.

Lina tightly held Dainius's hand, feeling its damp wrist.

Kai jie pagaliau pasiekė kitą upės krantą, visiems į veidą sustingo šypsenos.

When they finally reached the other bank of the river, smiles froze on their faces.

Vėjas pūtė švelniais Vilniaus sakais, kurie tarsi sveikino jų drąsą.

The wind blew with gentle Vilnius scents, as if greeting their courage.

Taigi jie tęsė savo kelionę.

And so they continued their journey.

Netrukus pastebėjo, kad ant tolimos kalvos, gūdžiai apsuptos kvepiančiais pumpurais, užsidegė šviesos.

Soon, they noticed lights shining on a distant hill, darkly surrounded by fragrant buds.

Gyvenimo ugnys, kurios daugeliui atrodė kaip mitas, buvo tiesos šviesa.

The fires of life, which seemed like a myth to many, were a light of truth.

Dainius sustojo, žvelgdamas į tą ugnį.

Dainius stopped, gazing at that fire.

Jo širdis pagaliau pamatė viltį.

His heart finally saw hope.

Jis suprato - ne tiek svarbus tikslas, kiek žmonės, su kuriais eini.

He realized that it's not so much the destination but the people you go with that matter.

Jis atrado tikėjimą ne tik sau, bet ir aplinkiniams.

He found faith not only for himself but for those around him.

Pavasaris žadėjo ne tik šiltą Velykų rytą, bet ir naują pradžią.

Spring promised not just a warm Easter morning, but a new beginning.