Rūkas buvo tirštas kaip kava, o pelkės mokykla nusileido į mistinį tylos debesį.

The fog was as thick as coffee, and the swamp school descended into a mystical cloud of silence.

Tai buvo eilinė pavasario diena prieš velykas, kai moksleiviai ruošėsi mokyklos talentų šou.

It was an ordinary spring day before Velykos, when students were preparing for the school's talent show.

Šioje aplinkoje bruzdėjo jaudulys ir šiurpi laukimo atmosfera.

In this environment, there was a buzz of excitement and a chilling atmosphere of anticipation.

Visur matėsi spalvingi velykiniai papuošimai, o riaumojantis vaikų šurmulys skambėjo mokyklos aktų salėje.

Colorful Easter decorations were visible everywhere, and the roaring chatter of children echoed in the school auditorium.

Rokas sėdėjo ant scenos krašto, laikydamas gitarą rokui tinkančioje pozicijoje.

Rokas sat at the edge of the stage, holding his guitar in a rock-appropriate position.

Jo širdis daužėsi greičiau nei paukštis, bėgantis per pievą.

His heart pounded faster than a bird running across a meadow.

Rokas buvo kuklus muzikantas, kuris visada slėpėsi už kitų šešėlių.

Rokas was a modest musician, always hiding in the shadows of others.

Draugė Aistė sėdėjo šalia, guodė jį su šypsena.

His friend Aistė sat beside him, comforting him with a smile.

„Tu gali tai padaryti, Rokai. Tavo daina nuostabi,“ sakė ji, bandydama perprasti savo žodžių šiltumą Rokui, kuris jaudinosi dėl savo sugebėjimų.

"You can do it, Rokai. Your song is wonderful," she said, trying to impart the warmth of her words to Rokas, who was anxious about his abilities.

Tačiau Daina - jo varžovė, visada buvusi scenoje talentų ikona, stovėjo šalimais, besišypsodama savo sėkme užtikriu šaltumu.

However, Daina - his rival, always a talent icon on stage, stood nearby, smiling with a confidently cool assurance.

Ji buvo ta, kuri visada dominavo mokyklos renginiuose, ir Rokas jautė, jog bijo būti jos nublokštas.

She was the one who always dominated school events, and Rokas felt the fear of being overshadowed by her.

„Aistė, aš negaliu to padaryti,“ Rokas šnabždėjo, smakrą įtvirtindamas ant gitaros.

"Aistė, I can't do it," Rokas whispered, resting his chin on the guitar.

„Daina visada laimi.“

"Daina always wins."

„Bet ji nėra tu,“ atsakė Aistė, tvirtai apkabindama draugą, leisdama jam pajusti jos tikėjimą.

"But she's not you," replied Aistė, firmly hugging her friend, allowing him to feel her belief.

„Tu turi savo unikalią istoriją, Rokai. Parodyk ją.“

"You have your unique story, Rokai. Show it."

Rokas suprato, kad vienintelis būdas įveikti baimę buvo griežtai praktikuotis.

Rokas realized that the only way to overcome his fear was through rigorous practice.

Po daugybės repeticijų, jis pasirinko pasitikėti savimi.

After countless rehearsals, he chose to have faith in himself.

Galiausiai, atėjo jo eilė pasirodyti.

Finally, his turn to perform came.

Rokas įsikibo į gitaros kaklelį, jautė, kaip visų akys nukreiptos į jį.

Rokas clutched the guitar neck, feeling everyone's eyes on him.

Akimirka, kol tylėjo, atrodė begalinė.

The moment of silence seemed endless.

Tada lėtai pradėjo groti - melodiją, kurią sukūrė ilgais vienišų vakarų metu.

Then he slowly started to play - a melody he had created over long lonely evenings.

Vidurio pasirodymo metu, baimė grįžo.

Mid-performance, the fear returned.

Jis akimirką sustingo, pamiršo žodžius.

He froze for a moment, forgetting the words.

Daina tyčiom šypsojosi, bet jis pamatė Aistės akis, pilnas padrąsinimo.

Daina deliberately smiled, but he saw Aistė's eyes, full of encouragement.

Tuomet Rokas giliai įkvėpė ir prisiminė - svarbiausia yra pasitikėti savimi.

Then Rokas took a deep breath and remembered - the most important thing is to believe in oneself.

Galiausiai, daina baigėsi.

Finally, the song ended.

Salėje stojo trumpa tyla, kurią greitai nustelbė griausmingos ovacijos.

A brief silence filled the hall, quickly drowned out by thunderous applause.

Net Daina - Rokui netikėtai, atsistojo ir plojo kartu su kitais.

Even Daina - to Rokas's surprise, stood and clapped with the others.

Pirma kartą Rokas pajuto ne lygtinę, o tikrą pasitikėjimą.

For the first time, Rokas felt not conditional, but genuine confidence.

Jis pažvelgė į Aistę, kuri šypsojosi taip plačiai, kaip niekad.

He looked at Aistė, who was smiling as widely as ever.

„Ačiū,“ Rokas murmėjo, nors jai nereikėjo atsakymo.

"Thank you," Rokas murmured, although she needed no response.

Jis suprato, kad niekas neturi teisės neigti jo talento - ypač jis pats.

He realized that no one had the right to deny his talent - especially not himself.

Su nauju pasitikėjimu Rokas paliko sceną, palikdamas savo baimes pelkės rūkuose.

With newfound confidence, Rokas left the stage, leaving his fears in the school's mist.

Pavasaris atsinešė daugiau nei velykas; jis atnešė Rokui narsą ir supratimą, kad tikėjimas savimi gali priversti net priešus ploti.

Spring brought more than just Velykos; it brought Rokas courage and the understanding that believing in oneself can make even your adversaries applaud.